(Raimondo Urbakavičiaus nuotr.)

Asmeninis rojus

Asmeninis rojus

Vos pora minučių pėstute nuo judrios sostinės gatvės esantis būstas – tikra estetikos, ramybės ir gamtos oazė. Viktorija Vitkauskaitė domisi, kaip interjero dizainerė Jurga Plette kūrėsi namus sielai ir širdžiai.

Ne racionalus apskaičiavimas, o emocijos ir dvasia lėmė, kad butas pirmame mūrinio namo aukšte tapo J. Plette namais. „Esu emocijų žmogus – šaltas racionalumas man nepriimtinas. Bet susidūrus su nekilnojamuoju turtu aplinka tave tiesiog spaudžia galvoti ir apie neemocionalius dalykus – būsto vertę, aplinkinę gerovę“, – šyptelėjo dizainerė. Prieš maždaug šešerius metus ieškodama naujų namų ji labiausiai norėjo kartu įgyti ir žemės plotelį ar bent terasą. Taip pat norėjosi, kad šalia būtų kur vedžioti šunį – šiandien jau 14-us metus skaičiuojančią, bet itin guvią biglę – ir kad nebūtų rūpesčio kaskart ieškant vietos, kur palikti automobilį.

Visgi ankstesni apžiūrėti būstai neturėjo to je ne sais quoi (nežinia ko) – juose J. Plette tiesiog nematė savęs gyvenant. Visai kitaip pasijuto įžengusi į butą 1953 m. statytame name. Buvo gegužė, švietė saulė, prie pat erkerio butui priklausančiame kieme žydėjo lietuviškoji Žagarės vyšnia. Norėdama įleisti gryno oro J. Plette atlapojo langą, ir ant senų medinių grindų ėmė kristi vyšnios žiedlapiai. Tą akimirką suprato – viskas, savo erdvę ji jau rado.

Kol namai tapo iš tiesų savi, atitinkantys dizainerės skonį ir poreikius, prireikė rimtos rekonstrukcijos. Tačiau, kaip pabrėžė pati pašnekovė, ji niekur neskubėjo, o į visą procesą žvelgė kaip į kūrybinį darbą, kur galutinis rezultatas atsiskleidžia tik paskutiniame etape. Iš pradžių būstui ji pasirinko baltas sienas, tačiau po kurio laiko erdvė įgijo sodresnių spalvų. Tvankią vasaros dieną dairantis po namus atrodo, kad tamsesniais tonais padengtos jų sienos suteikia tuo metu taip trokštamo vėsumo.

Kurdama namus tiek sau, tiek savo klientams J. Plette nebijo laužyti stereotipų ar atsisakyti įsisenėjusių dogmų. „Spalvas diktuoja konkreti erdvė. Jeigu ji maža, nebūtinai tai reiškia, kad privalu sienoms rinktis baltą spalvą. Tinkami tamsesni atspalviai kaip tik gali suteikti daug jaukumo“, – aiškino ji ir džiaugėsi, kad ją besirenkantys žmonės paprastai visiškai pasitiki dizainere ir nebijo net drąsesnių sprendimų. Namai – bendras kliento ir dizainerio kūrinys, todėl J. Plette nesistengia iš anksto parengti detalių vizualizacijų, kuriose numatyta kiekvieno stalo ar vazos vieta. „Tai kūrybinis procesas, todėl ir pati iš anksto negaliu nuspėti, koks bus galutinis rezultatas. Kartais žmonės jo nesulaukę kiek išsigąsta, pusiaukelėje ima dvejoti, ar pasirinktos spalvos tiks. Bet jei išlaukia, galiausiai būna labai patenkinti“, – šypsojosi J. Plette. Klientų pasitenkinimą iliustruoja ir tai, kad įgyvendintas interjero projektas dažniausiai perauga į dizainerės ir būsto savininkų draugystę.

Dizainerė pastebi, jog dažnam prireikia subręsti, kad imtų vertinti sendaikčius ir jų skleidžiamas istorijas.

Naujo būsto veidą J. Plette ima dėlioti atsispirdama nuo kokio nors kertinio daikto – įsigyto naujai ar šeimininkų atsigabento iš ankstesnių namų. Tai gali būti šviestuvas, veidrodis, stalas ar paveikslas. Jos pačios namuose tais kertiniais raktažodžiais tapo margos grindų plytelės ir meilė sendaikčiams. Pastarieji namuose jaukiai įkomponuoti visur – nuo masyvios spintos miegamajame iki svetainės zonoje kabančio veidrodžio įspūdingais rėmais. Įsigytų sendaikčių dizainerė neskuba atnaujinti ar panaikinti juose paliktų laiko pėdsakų. „Kuo labiau jaučiasi daikto istorija – tuo įdomiau. Gali užglaistyti trūkumus, bet tada jis taps eilinis, be dvasios“, – sakė ji. Dizainerė pastebi, jog dažnam prireikia subręsti, kad imtų vertinti sendaikčius ir jų skleidžiamas istorijas: „Jaunimui paprastai tokie daiktai nėra patrauklūs. Kad juos įvertintum, turi pereiti tam tikrus gyvenimo pokyčius, pažiūrėti į savo vaikystę, pasisemti įkvėpimo iš kelionių.“

Kelionės lėmė ir J. Plette susižavėjimą raštuotomis grindų plytelėmis, kuriomis dabar iškloti ir jos namai. Dar neturėdama šio būsto ji kartą vaikštinėjo Barselonoje: kaip visuomet, stengėsi aplankyti ne garsiausius objektus, bet nuklysti nuo masinio turizmo takų, užmesti akį į vietinių gyvenimą. Šio miesto senųjų būstų laiptinėse pamačiusi raštuotas plyteles J. Plette iškart suprato tokių norėsianti ir savo namuose. Lietuvoje prieš kelerius metus tokios plytelės dar nebuvo populiarios, todėl ilgokai ieškojusi dizainerė jau buvo beužsisakanti jas iš Vokietijos. Tačiau kartą atsitiktinai vieno interjero salono naujos kolekcijos pristatyme pamatė būtent tai, ko norėjo – raštuotas plyteles, atsainiai padėtas kažkur kampe. Tą vakarą jos net nebuvo pristatytos – salono darbuotojai nemanė, kad Lietuvoje kas nors norės tokių įsigyti. Bet J. Plette iškart suprato radusi tai, ko ieškojo.

Šiltuoju metų laiku didelė dalis gyvenimo iš vidaus erdvių persikelia į jaukų, pačios J. Plette suformuotą ir apželdintą sodą. Kai nusipirko šiuos namus, čia kerojo šabakštynas. Padedama bičiulių dizainerė jį iškuopė, o toliau pati ėmėsi „burti“ augalais. Galbūt tokį potraukį lėmė ir genai – dizainerės senelis buvo agronomas, tuometės Kauno žemės ūkio akademijos profesorius. Jo puoselėtame eksperimentiniame sode, kuriame lankydavosi ir anūkė, buvo tokių įdomybių kaip skirtingus vaisius vedanti obelis ar kelių spalvų žiedus kraunantis rožės krūmas. Formuodama savąją oazę J. Plette paskaitinėja ir šiai temai skirtų knygų, tarp jų – ir parašytų senelio, visgi labiausiai kliaujasi savo intuicija.

„Man patinka natūralumas, nesinorėjo dirbtinai suformuotos erdvės. Ir žolė gali būti neideali, ir pienė joje gali išdygti – taip dar įdomiau. Natūraliame kraštovaizdyje geriau jauti metų laikus, gamtos pokyčius. Man šis sodas – geriausias psichologas. Ėmęs dirbti paleidi mintis, susitelki į tai, ką darai, o žiūrėk – tada ir problemos išsisprendžia, ir naujų idėjų ateina“, – kalbėjo J. Plette.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų