(Fotobanko nuotr.)

Kuris statinys įspūdingiausias?

Kuris statinys įspūdingiausias?

Funkciją ir estetiką sujungianti architektūra veikia kiekvieno mūsų pojūčius, kelia emocijas, ugdo ar slopina estetinį skonį. Lauros Čiginskaitės pašnekovai atskleidžia, kas ties daugiabučiu, bažnyčia ar švyturiu ilgiau sulaiko jų žvilgsnį.

BRUTALIOJI ARCHITEKTŪRA

Gerda Liudvinavičiūtė, PAPUOŠALŲ KŪRĖJA

Kiekvienas pastatas gali žavėti savo istorija, detalėmis, žmonėmis, kurie ten gyvena. Architektūra man yra žmogaus ir miesto sintezė, nesibaigianti refleksija, atspindinti mūsų pačių būsenas ir jausenas tam tikru metu. Pastatai išties yra kaip žmonės – kaskart gali matyti juos skirtingai. Tai priklauso nuo vidinio žvilgsnio, tuometės emocijos.

Pastatai, kuriuos įsimyliu, vis kinta. Man patinka juos pažinti, keliauti įvairiausiais maršrutais, semtis įkvėpimo, kol atmintyje jie nusifotografuoja iki mažiausių detalių. Šiuo metu labai žaviuosi vadinamąja sovietine architektūra. Esu kaunietė, tad pasivaikščiojimai iš tarpukariu dvelkiančio senamiesčio vis dažniau persikelia į Šilainius. Ta brutali betoninė didybė mane kaskart sukrečia. Daugiaaukščiuose gausu nešlifuotos estetikos, kurią reikia pajusti. Prieš keletą mėnesių teko svečiuotis Ukrainoje – ten miegamieji rajonai mane visiškai sužavėjo. Rodos, jie tęsiasi lig dangaus ir stovėdamas viduryje kiemo gali jaustis it siurrealistiniame sapne.

Kalbant apie architektūrą galvoje taip pat iškyla Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, projektuoti Zigmanto Liandzbergio ir jo kolegų. Šį pastatą atradau domėdamasi Japonijos metabolizmo judėjimu. Mokslinėse publikacijose rašoma, kad architektas Z. Liandzbergis žavėjosi Japonijos architektų darbais ir šiems Vilniaus rūmams suprojektavo stogą, menantį metabolistines idėjas. Ir išties japonų metabolizmas yra vienas tų architektūrinių judėjimų, kurie nepaliauja inspiruoti. Kaip pavyzdį galiu pateikti Tokijuje stovintį Nakagin Capsule Tower – tai kapsulinis biuras ir gyvenamasis namas. Apskritai japonų miestuose mane žavi ne tik atskiri pastatai, bet ir bendras miestų planas. Juose egzotiška ir jauku. Ten gali jaustis esantis tarp milijono žmonių, o vos pasukęs už kampo – saugus ir vienas.

Man atrodo, kad, norint atrasti architektūrą, vertėtų miestuose pasiklysti. Kartais tam, kad architektūra paliestų, visai nereikia vaikščioti po garsiausius objektus gražiausiais tituluojamuose pasaulio miestuose. Kiekviename mieste, jei tik panorėsime, galima rasti unikalių, įdomių detalių, pastatų ar vietų. Kalbant apie gimtąjį Kauną, visus gražiausius objektus aptinku mažose gatvelėse, kiemuose. Vieną tokį, esantį V. Putvinskio gatvėje, lengvai supainiotumėte su Paryžiumi. Kiekvienas miestas gali būti Paryžius ar Stokholmas, jei tik į jį pažvelgtume taip, kaip žvelgiame keliaudami.

MAŽIAUSIAI NUSPĖJAMAS

Norbert Tukaj, ARCHITEKTŪROS FOTOGRAFAS, ARCHITEKTAS

Jeigu pradėčiau vardyti pastatus, jų architektus ar adresus, paminėčiau išskirtines kiekvieno kūrinio savybes, kodėl žiūrint iš tam tikros perspektyvos ir vertinant tam tikrus kriterijus statinys yra įspūdingiausias, visi suprastume, kad įspūdingiausio titulas yra reliatyvus. Todėl norėčiau išskirti pojūčius, kuriuos įspūdingiausias pastatas – eksterjeras ir interjeras – išprovokuoja.

Pastato eksterjerui įtaką daro kontekstas, kuriame jis buvo kuriamas. Pavyzdžiui, jei aplink vyrauja pastelinių atspalvių pastatai, o vienas jų kontrastingai priešingas – baltas arba juodas, – iš karto išsiskiria ir atrodo įspūdingai. Priėję arčiau pamatome fasado medžiagiškumą, vien iš žvilgsnio nesuprantame, kokia tai medžiaga, todėl norime sužinoti – paliesti. Liečiame. Ir pradedame suprasti. Noras susipažinti ir lytėti yra dar vienas kriterijus, sufleruojantis, ar statinys įspūdingas. Taip pat faktas, ar pastatas matomas, nes yra aukštesnis nei aplinkiniai, ar prisiderina prie gamtos, kitų svarbesnių pastatų, sureikšmina aplinką ir pasislepia po žeme, ar kaip tik atkartoja tą pačią stilistiką, spalvas, dydį ir darniai įsilieja į aplinką. Visos šios ir daugelis kitų savybių sufleruoja įspūdingiausio statinio eksterjero ypatybes. Stebėdamas aplinką žmogus turi atkreipti dėmesį ir stabtelėti, nes stovintis tūris patraukia akį, sudomina, intriguoja, yra paveikus. Tai ir yra esminis įspūdingiausio statinio kriterijus.

Vaizdas pro langą gali nulemti įspūdingiausio interjero titulą.

Eksterjeras ir interjeras gali būti glaudžiai susiję, tuomet interjero erdvė būna nuspėjama kaip daugiabučio ar vieno aukšto gyvenamojo namo. Šiuo atžvilgiu įspūdingiausia erdve vadinčiau tokią, kuri yra mažiausiai nuspėjama ir vidun patekusį žmogų ištinka netikėtumas – jis atranda. Interjere svarbūs kriterijai yra erdvės proporcijos (ar tai aukšta erdvė, ar ilga, plati), dydis, medžiagiškumas, kuris traukia akį ir kurį norisi pažinti, šviesa, kuri skverbiasi pro langus, spalvos, kurios veikia žmogaus emocijas, ar įstabus vaizdas, kurį matome pro langą ir prieš kurį nublanksta visos kitos ypatybės. Taip, vaizdas pro langą gali nulemti įspūdingiausio interjero titulą.

PASIŽYMINTIS TVARUMU

Rūta Leitanaitė, ARCHITEKTŲ SĄJUNGOS PIRMININKĖ

Pastaraisiais metais įspūdį daro tie pastatai, kurie iš pirmo žvilgsnio nedaro jokio įspūdžio. Tai yra statiniai, atspindintys šiandienės architektūros problemas ir iššūkius. Šios iš pirmo žvilgsnio galbūt nėra tiesiogiai susijusios su architektūra, veikiau tai – pasaulinės problemos, tokios kaip klimato kaita, gamtinės katastrofos, socialinė nelygybė. Ypač aštri problema – prieinamo būsto galimybė, to trūksta ne tik Europai, bet ir visam pasauliui.

Mes urbanizavome labai didelę dalį teritorijų, išstūmėme daug gamtos iš savo gyvenimo, miestai plečiasi ir statybinės masės vis daugėja. Žmonės nori statyti ką nors kito, nugriauti arba pamiršti sena ir tiesiog pastatyti šį tą naujo, geriausiai – gražioje gamtinėje teritorijoje. Bet tai labai netvarus požiūris. Įspūdį daro ta architektūra, kuri atsigręžia ir sugeba panaudoti turimus išteklius. Jie gali būti šiandien visiškai nepatrauklūs, dauguma žmonių siūlytų tokius pastatus nugriauti. Bet tvari architektūra sugeba tuos išteklius panaudoti iš naujo taip, kad jie taptų ne tik vidutinišku būstu arba vidutiniška erdve veiklai, bet aukščiausios kokybės architektūra, sprendžiančia problemas.

Labai sunku 1960-ųjų pastatą naudoti be jokių pakeitimų, kad jis atitiktų šiandienos poreikius. Taip greičiausiai nebus. Bet užuot jį nugriovę galime panaudoti esamas konstrukcijas, statybinę masę, nes statybos pramonė sukelia daug taršos ir sunaudoja daug energijos – visa tai taupytume, taip pat išsaugotume gamtines teritorijas.

Įspūdį daro ta architektūra, kuri atsigręžia ir sugeba panaudoti turimus išteklius.

Ryškiausi tokie pavyzdžiai, kurių toli nereikia ieškoti – pastarųjų dvejų Europos šiuolaikinės architektūros apdovanojimų – Mieso van der Rohe’s konkurso – laureatai. Šiais metais buvo apdovanotas socialinio būsto daugiabučių kvartalas Bordo mieste, Prancūzijoje, o prieš dvejus metus – rekonstruotas daugiabutis Amsterdame, Nyderlanduose. Kai šis gavo apdovanojimą, visi buvo labai nustebę, nes tai pirmas kartas, kai geriausiu Europos pastatu pripažintas ne ikoninis statinys, toks kaip operos rūmai ar koks nors kultūros centras, bet paprastas trivialus daugiabutis, kuris net ne naujas, o 1960-aisiais pastatytas namas. Jo niekas nebenorėjo, savivaldybė jį ketino nugriauti, bet dėl žurnalisto į viešąją erdvę paleisto juoko nutiko taip, kad tą pastatą už eurą nusipirko privatus investuotojas, turintis inovatyvų matymą, ir susirado idėją palaikančius architektus. Šie daugiabutį rekonstravo išlaikydami modernizmo architektūros įvaizdį, taip pat pagerino planą, visas energetines ypatybes. O gyventojams buvo suteikta galimybė interjerus įsirengti taip, kaip jie nori.

Ši tendencija pamažu įsigali visoje Europoje, taip pat Lietuvoje, bet jai kelią skintis labai sunku, nes kalbama apie didesnius kompleksus, jų renovaciją ir rekonstrukciją. Tai nėra vieno žmogaus reikalas, šeima tikrai nepadarys tokio projekto. Turi įsitraukti verslas, kuriam dažniausiai greičiau ir ekonomiškai naudingiau statyti naujoje teritorijoje. O dėl būsto renovacijos Lietuvoje negalėčiau tokių pavyzdžių paminėti dėl objektyvių priežasčių. Pavyzdžiui, Bordo apdovanojimą laimėjęs daugiabučių kvartalo projektas buvo atnaujintas agentūros, kuri valdė tą nekilnojamąjį turtą, iniciatyva ir lėšomis. Lietuvoje nuosavybės situacija tokia, kad daugiabutis – tai atskiri butai su atskirais savininkais, su kuriais susitarti toli gražu nėra taip paprasta. Bet mūsų šalyje matoma tendencija konvertuoti teritorijas – dėl to tikrai galima pasidžiaugti.

Apibendrindama sakyčiau, jog įspūdingiausias statinys yra ne apie išvaizdą, bet apie turinį. Aišku, negalima iš turinio išbraukti estetikos ir išvaizdos, gali padaryti ką nors labai praktiško, bet jeigu žmogus gyvens ar dirbs jam nepriimtinoje aplinkoje, tikrai nesijaus laimingas ir nesistengs ten būti kuo ilgiau.

ŠVYTURIAI

Saulius Pilinkus, MENOTYRININKAS

Man visada pats įspūdingiausias statinys – švyturys. Ne dėl kokio nors metaforiškumo, bet keletas jų, kuriuos mačiau Šiaurės Europoje, padarė įspūdį.

(Pixabay nuotr.)

Saremo salų švyturys yra vienas seniausių Šiaurės Europoje, o gal net ir visame žemyne. XVI a. iškilęs mūrinis statinys primena pilies bokštą. Įspūdingiausia, kad jis turi daugybę funkcijų. Nuostabu ir tai, kad pirmą kartą jį pamačiau sovietiniais laikais, kai lankytis salose buvo uždrausta, nes jos – per arti kapitalistinio pasaulio. Tai, ko gero, labiausiai į Švedijos pusę nutolęs taškas. Šis švyturys atrodė kaip pasakų statinys. Toks pat pasakų statinys yra ir Nidos švyturys. Jis, aišku, vėlyvo laikotarpio pavyzdys, nors stovi jau daug metų. O kokie vaizdai iš jo atsiveria!

Dar vienas nuostabus švyturys yra Suomijoje, mažoje salelėje. Jis nuo kranto nutolęs 25–30 kilometrų ir vadinamas Bengtskäre. XX a. pradžioje statytą švyturį 1990-aisiais išgelbėjo viena šeima, nes iki tol tame pietiniame Suomijos salyne, kur labai daug salų, salelių, rifų ir kur švyturių labai reikia, jis buvo smarkiai apleistas. Tai fantastiškas akmeninis, išraiškingas statinys. Toje saloje gyvenanti vienintelė šeima įkalbėjo Turku universiteto žmones, kad šio švyturio reikia. Suomijoje jis išties populiarus, net ir mūsų šalyje žinomas, nes tiesiog negali nesukrėsti. Iš tikrųjų ten yra nuostabi gamtos ir architektūros dermė. Trolis Mumis sakė, kad su šeima gyvena pačiam pasaulio pakrašty ir už jų dar yra žmonių, o priešais – tik jūra arba vandenynas; suomiai mano, kad Tove Jansson yra buvusi Bengtskäre ir mačiusi šią vietovę su švyturiu.

Kalbant apie statinius, mane visada žavi visuma. Aišku, yra nuostabių gyvenamųjų namų, kulto pastatų, gynybinių įtvirtinimų, bet man susižavėjimas labai priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis atsiduriu vienoje ar kitoje erdvėje. Ar man teko ten būti, nakvoti, gyventi, ar nutikęs koks nors įvykis? Nes iš tikrųjų pasaulis yra nuostabus, bet, laimė, jame yra ir nykimo funkcija. Kad yra ne tik pavasaris ir vasara, bet ir vėlyvas ruduo, ir žiema. Ir žmonių gyvenime taip pat, nes mes visko turėtume gerokai per daug ir išprotėtume. Man patinka, kai architektūroje tam tikru atžvilgiu gali įžvelgti ne tik laiko pėdsakus, bet kaitą ir laikinumą, nes tokie mes ir esame.

PRIKLAUSO NUO MŪSŲ PAČIŲ

Sonata Šulcė, KULTŪROS ISTORIKĖ

Neseniai lioviausi sudarinėti įspūdingiausių, gražiausių pastatų sąrašus ir tai išlaisvino, atnaujino žvilgsnio aštrumą, pastabumą. Man įsiminė Ryčio Zemkausko mintis, kad kiekvieną kartą, išgirdęs klausimą, kokį filmą rekomenduotų pažiūrėti, atsakantis vis skirtingai. Taip yra dėl vienos paprastos priežasties – žmogus nuolat keičiasi, nestovi vietoje, ir tai turbūt yra vienas žaviausių dalykų.

(Pixabay nuotr.)

Taigi architektūriniams pastatams pradėjau taikyti tą patį principą ir įvardiju tai, kas pastaruoju metu įsirėžė į atmintį. Pastebėjau, kad taikant šią praktiką atsiranda vietos netikėtumams, laisvumui, improvizacijai. Kaip tik savaitgalį, rinkdama medžiagą knygai, lankiausi Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčioje, kurioje įrengtas Radvilų giminės mauzoliejus. Užlipus mediniais laiptais į viršų, pro didžiulius arkos formos langus sklido šviesa, kuri atsitrenkė į išlikusią renesansinę, gausiai ornamentuotą ąžuolinę sakyklą. Štai ir viskas. Tai buvo momento grožis, kuris iš pažiūros niekuo labai neišsiskiriančiam pastatui suteikė emocinį krūvį ir visai kitokį žvilgsnį.

Dėl šios priežasties net daug sykių praeinant matyta Vilniaus arkikatedra kiekvieną kartą staiga gali tapti kitokia, įgauti kitą prasminį krūvį. Tai priklauso ne nuo pastato (jis juk dažniausiai nekinta), bet nuo mūsų. Pavyzdžiui, Katedroje prisišliejusioje Šv. Kazimiero koplyčioje, betyrinėdamas kupolo skliautą staiga atrandi ten pasislėpusio dramblio skulptūrą arba kitaip pažvelgi į Michelangelo Palloni XVII a. ant sienų tapytas freskas. Šiuo metu man ypatingos vietos taip pat yra Sapiegų rūmai Antakalnyje, Šv. Kotrynos bažnyčia ir buvęs benediktinių vienuolynas Vilniuje. Į abi pastarąsias erdves daug gilinausi rašydama knygą.

Istorijos žinojimas atveria dar vieną naują žvilgsnį.

Didžiausias netikėtumas buvo atrasti ne tik architektūrines pastatų prasmes, bet ir pasiaiškinti, kokios istorinės asmenybės su jais susijusios. Istorijos žinojimas atveria dar vieną naują žvilgsnį, nes staiga Šv. Kotrynos bažnyčia ir benediktinių vienuolynas man tapo vieta, kurioje sumaniai dvasinį ir ūkinį vienuolyno gyvenimą tvarkė vyriausioji abatė Sibilė Magdalena Pacaitė, o įstabius altorinius paveikslus bažnyčiai nutapė dailininkas Simonas Čechavičius.

Pastatas atmintyje įstringa ne dėl to, kad savaime yra didingas ar gražus – tai nulemia žiūrinčiojo žvilgsnis ir atidumas. Tada atradimo džiaugsmas gali užklupti bet kur ir bet kada.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų