(Scanpix nuotr.)

Toskanos genijus ir genijaus Toskana

Toskanos genijus ir genijaus Toskana

Leonardo da Vinci šiais laikais būtų influenceris, savo išradimų bandymus tiesiogiai transliuojantis per asmeninį jutubo kanalą. Bet jis mirė prieš 500 metų, palikęs daugybę neįmintų mįslių. Dalia Smagurauskaitė keliskart sugrįžta į atokius jo gimtojo Italijos regiono kampelius ir pažymi svarbiausias leonardiškosios legendos stoteles.

Gimtieji genijaus namai. (D. Smagurauskaitės nuotr.)

Ankjanas ir Vinčis.  Karšta rugpjūčio popietės saulė negailestingai svilina, lyg patrakusios čirškia cikados, į šalis laksto driežiukai, o Toskanos žemės alsuoja per visą vasarą sukaupta kaitra. „Krūmuose keistai traška, bet tu eik pirmyn“, – raminu save žengdama taku tarp alyvmedžių ir šluostydamasi nuo kaktos prakaitą. Iki tikslo galėjau nuvažiuoti automobiliu, tikrai būtų buvę patogiau, bet juk eiti banguojančiomis kalvomis įdomiau. Autentiškiau. Galiausiai prieš akis išnyra Ankjano (Anchiano) vietovė ir paprastas medaus spalvos akmeninis namas, kuriame 1452 m. balandžio 15 d. notarui Piero ir Caterinai gimė berniukas Leonardo. Kas buvo toji moteris, nesutariama iki šiol – gal kaimo mergina, o gal iš Artimųjų Rytų atvežta vergė. Kad ir kaip būtų, ji netrukus buvo ištekinta už keramikos meistro Antonio, linkusio į peštynes, o notaras Piero ruošėsi pirmoms iš ketverių savo vestuvių.

Jei ne pro šalį vingiuojantis asfaltuotas kelias, Leonardo gimtasis namas atrodytų stovįs būtent taip, kaip ir prieš penkis amžius – apsuptas žaliuojančių kalvų, alyvmedžių ir vynuogienojų, keli kilometrai nuo tylaus Vinčio (Vinci) miestelio. Renesanso ir baroko išlepintas akis vaizdas gali nuvilti – namas niekuo neišsiskiria iš šimtų ar net tūkstančių kitų Toskanai būdingų podere (ūkių).

Bet jei neseniai atlikti mokslinių tyrimų rezultatai nemeluoja, plačios, atviros erdvės ir mėlyna spalva skatina vaizduotę ir kūrybiškumą. Leonardo to turbūt nežinojo, tačiau plataus mėlyno dangaus Toskanoje jam tikrai netrūko, kaip ir vaizduotės. O neišvaizdžiame name nuo 1952 m. veikia muziejus, pasakojantis apie L. da Vinci ir jo ryšį su Toskana.

Iš Ankjano mažasis Leonardo su Piero netrukus persikėlė į Vinčį. Neužsibūnu ir aš ilgai prie jo gimtųjų namų – keliauju ten pat. Nors Vinčis neprilygsta atvirukiniams Toskanos miesteliams, čia Leonardo keliais traukia piligrimai, meno ir istorijos apsėstieji. Seniausia Vinčio dalis pūpso aukščiau už likusį miestą, o nuo plačios terasos matyti toli banguojančios žalios kalvos. Kompaniją visiems užklydusiems palaiko didžiulė medinė Mario Ceroli skulptūra „L’Uomo di Vinci“ („Žmogus iš Vinčio“), įkvėpta Leonardo „Vitruvijaus žmogaus“ eskizo. Pirmoji stotelė – Šventojo Kryžiaus (Santa Croce) bažnyčia, kurioje Leonardo buvo pakrikštytas. Nė vienas iš tėvų apeigose nedalyvavo, nes nebuvo susituokę, bet kūdikis gavo penkias krikštamotes ir penkis krikštatėvius. Dabar šį įvykį bažnyčioje žymi atminimo lenta su Leonardo senelio šeimos knygoje įrašytais žodžiais ir, kaip teigiama, išlikusi originali krikštykla.

Netoli nuo maldos namų stovi kunigaikščių Guidi pilis, kurioje įsikūrusi viena iš „Museo Leonardiano di Vinci“ dalių. Joje eksponuojami pagal Leonardo brėžinius sukurti civilinės inžinerijos, karo mašinų, skraidymo aparatų, kitų mechanizmų ir idėjų modeliai, optikos prietaisai, dviratės transporto priemonės ir kiti keisti daiktai, užgimę jo galvoje. Palazzina Uzielli pastate taip pat demonstruojama dalis modelių ir rengiamos laikinos parodos. Ant Guidi aikštės grindinio – menininko Mimmo Paladino ir architekto Nicola Fiorillo bendras darbas, įkvėptas daugiasienio – Renesanso simbolio. Dar viena ypač svarbi Vinčio vieta yra „Biblioteca Leonardiana“, biblioteka ir tarptautinis studijų centras, be kurio sunku išsiversti studijuojantiems Leonardo gyvenimą ir kūrybą. Nuo 1928 m. veikiančioje bibliotekoje galima rasti visų Leonardo rankraščių ir eskizų kopijas, taip pat visus 1600-aisiais išleistus jo darbų rinkinius ar studijas.

Uficių galerija ryški ir Florencijos, ir meno žemėlapiuose. (Scanpix nuotr.)

Florencija. Ankstyvas rytas. Toks ankstyvas, kad saulė tik nedrąsiai šilkine šviesa apglėbia pastatus ir gatves, minios turistų dar miega, miniatiūriniai sunkvežimiai dar nevežioja prekių, ir tik keli susimąstę šlavėjai šeriais kutena Florencijos grindinius. Toks metas pats geriausias kelionėms laiku. Išeinu pro namų duris ir, rodos, atsiduriu XV a. – Gondi gatvėje šalia Senųjų rūmų arba Ghibellina gatvėje galiu sutikti reikalų tvarkyti išėjusį notarą Ser Piero, o gal ir patį Leonardo, skubantį į dirbtuves. Tik pamanykit, nedidelis mano butas – visai šalia prabangių notaro da Vinci namų.

Mirus seneliui 1468 m. Leonardo persikraustė į Florenciją, o po metų ar dvejų pateko į Andrea Verrocchio dirbtuves, tikrą talentų kalvę. Botticelli, Perugino ir Ghirlandaio karjerą pradėjo ten pat. Žymiosios dirbtuvės buvo įsikūrusios netoli Šventojo Kryžiaus bažnyčios, Dell’Agnolo gatvėje. O šalia katedros (Via Martelli 9), kur dabar veikia licėjus, trumpai gyveno pats L. da Vinci. Čia lankydamasi visada užverčiu galvą ir žvelgiu į aklinai langinėmis užsklęstus langus – už jų kažkada aidėjo Leonardo balsas. Pasakojama, kad dirbtuves Leonardo turėjo ir Santa Maria Novella vienuolyne. Jo tariamą buvimo vietą galima pamatyti užsukus į vieną seniausių pasaulyje vaistinių – Officina Profumo Farmaceutica di Santa Maria Novella. Pro jos langus žvelgiant į tolimiausią vidinio kiemo kampą nesunku įsivaizduoti vaikštinėjant pasikūprinusį Leonardo ilgais išsidraikiusiais plaukais ir galvojantį apie kokį keistą prietaisą.

Kai vienuolyne jis baigė tapyti altorinį paveikslą, miestiečiai dvi dienas stovėjo eilėje, norėdami kūriniu pasigrožėti.

8 valandą ryto gatvėse išnyra pirmieji turistai, o prie Uficių galerijos (Galleria degli Uffizi) rikiuojasi pirmieji lankytojai, iš anksto pasirūpinę bilietais už dvidešimt kelis eurus ir eilėje praleisiantys tik keliolika minučių. Sezono metu neturintys išankstinio bilieto eilėje stoviniuoja apie 2–3 valandas. Trečią kartą lipu pilkais Uficių galerijos pietra serena laiptais, žengiu ilgu šviesiu koridoriumi. Štai 35 salė, pro jos duris suguža būrys turistų ir puola fotografuoti. Salės prižiūrėtoja šnypščia „ššššš“, bet būrys jau pagautas jiems patiems nesuprantamos euforijos ir puola daryti selfių Leonardo „Adorazione dei Magi“ ir kitų dviejų paveikslų fone. Jiems išgužėjus salė trumpam nutyla ir lieka tik tie, kuriems selfiai neįdomūs. Bet su Leonardo darbais taip buvo visada: pasakojama, kad kai Santissima Annunziata vienuolyne jis baigė tapyti altorinį paveikslą, miestiečiai dvi dienas stovėjo eilėje, kad galėtų juo pasigrožėti. Leonardomanija buvo apėmusi žmones jau anuomet.

Žaliosios Fjezolės kalvos. (D. Smagurauskaitės nuotr.)

Fjezolė.  1504–1505 m. Leonardo keliavo iš vienos Italijos vietos į kitą, buvo ką tik apleidęs freską Florencijos Vekjo rūmuose (Palazzo Vecchio) ir pradėjęs tapyti „Moną Lizą“. Daug visko kunkuliavo jo galvoje, tačiau labiausiai buvo apsėdusios mintys apie paukščius ir skraidančius prietaisus – iki mūsų dienų išliko jo užrašų ir eskizų knyga, kuri saugoma Turino karališkojoje bibliotekoje. Prietaisą, pavadintą „Grande Nibbio“ („Didysis aitvaras“), Leonardo nutarė išbandyti praktiškai. Kaip mėgdavo sakyti – žinios įgyjamos tik per patirtį. Pats sukonstruota skraidykle skristi neketino – tam reikalui turėjo bičiulį Zoroastro da Peretolą.

Leonardo bičiulis buvo ekstravagantiška asmenybė (tikras vardas – Tommaso Masini), dešimčia metų jaunesnis už L. da Vinci ir gimęs vietovėje, kur dabar yra Florencijos oro uostas. Nors buvo paprasto valstiečio sūnus, visiems gyrėsi, kad jo tėvas – įtakingas florentietis. Slapyvardį pasirinko neatsitiktinai – norėjo sukurti burtininko alchemiko įvaizdį. Taigi nustumtas nuo kalno viršūnės, keistasis Leonardo bičiulis nusklendė apie tūkstantį metrų ir nukrito, susilaužė koją ir porą šonkaulių, tačiau jau po poros mėnesių vėl dalyvavo Florencijos visuomeniniame gyvenime.

Vieta, kurioje prieš penkis amžius du keistuoliai išbandė skraidymo aparatą, yra netoli Florencijos, Fjezolės (Fiesole) pašonėje: žygį į Ceceri kalną pradedu Fjezolės centre, Mino aikštėje, į kurią iš Florencijos centro atveža 7-as autobusas. Giuseppe’s Verdi gatvės pradžioje stovi maršruto ženklas. Laimė, šį kartą Leonardo ieškau ne rugpjūtį, lauke vėsiau, todėl iš pradžių miesto gatve, o vėliau ošiančių medžių apsuptu taku eiti lengviau. Žiūrėdama į iš žemės kyšančias pilkas uolas svarstau, kaip juodu viską nusigabeno į viršų? Ar Zoroastro-Tommaso nebijojo? Po valandėlės atsakymų nerandu, bet atsiduriu ant plokščios Ceceri kalno viršūnės. Pakraštyje stovi apsamanojusi atminimo lenta, keli suoliukai. Be manęs, daugiau nieko nėra, tylu ir kvepia kiparisais. Pro medžius matyti Florencijos apylinkės, šiek tiek panašios į tas, kurias skrisdamas ir svajodamas išgarsėti matė Zoroastro. Turbūt todėl ir nebijojo.

Po G. Vasari freska mokslininkai ieško L. da Vinci darbo. (Scanpix nuotr.)

Angjaris. Profesorius iš Niujorko universiteto išsitraukia sulankstomą kėdutę, pasistato ją Cinquecento salės Vekjo rūmuose Florencijoje ir ilgai žiūri į didžiulę freską, tarsi bandydamas įžvelgti, kas slypi už jos. Stoviu šalia ir akimis ieškau trikampės vėliavėlės, ant kurios parašyta CERCA TROVA – ieškok ir rasi. Profesorius ieško. Ieškojo ir Kalifornijos universiteto mokslininkai, prieš keletą metų Giorgio Vasari freskoje išgręžę skyles ir endoskopiniu zondu žvalgęsi dingusio Leonardo. G. Vasari buvo apdairus ir ne be reikalo paliko užuominą – po jo paties freska „Battaglia di Marciano“ slepiasi Leonardo darbo fragmentai – didžiulės Angjario (Anghiari) mūšio scenos, turėjusios papuošti svarbiausią miesto salę ir įamžinti florentiečių drąsą bei galybę. Ant priešingos sienos Florencijos galybę turėjo šlovinti Michelangelo tapyta freska su Kašinos mūšio scena.

Michelangelo darbo taip ir nepradėjo, o štai Leonardo buvo nusprendęs išbandyti romėnų naudotą tapymo ant sienos techniką encausto. Milžiniška, bene 7 m aukščio ir 18 m ilgio, freska buvo visiška nesėkmė – technika nepateisino lūkesčių, o įpykęs ir nusivylęs Leonardo metė darbą. Praėjus maždaug 60 metų G. Vasari paslėpė nevykusį bandymą po apsauginiu sluoksniu ir ant jo nutapė dabar matomą vaizdą.

Angjaris yra ne šiaip mūšio pavadinimas, tai – vietovė, kurioje 1440 m. susidūrė Florencijos ir Milano jėgos, o pergalę šventė florentiečiai. Florenciją ir Angjarį skiria maždaug pusantros valandos kelio automobiliu, tačiau turistai šią Toskanos dalį pasiekia nedažnai. Penkis tūkstančius gyventojų skaičiuojantis miestelis tyliai snaudžia ant neaukštos kalvos, apsuptas viduramžius menančių storų gynybinių sienų. Būtent nuo jų atsiveria ariamų laukų, kuriuose vyko mūšis, panorama. Eidama siaura Angjario gatvele pakeliu akis į viršų: siauras mėlyno dangaus dryžis, o kiek žemiau – šimtametės senolės galva, kyšanti pro atvertą langą. „Buongiorno!“ – pasisveikinu ir sakau, kad atvažiavau pamatyti vietos, kurią turėjo įamžinti Leonardo. Senolė kreivai pasižiūri ir atšauna, kad nieko čia nerasiu. Iš dalies ji teisi – Leonardo čia greičiausiai niekada nebuvo, bet jei esate šiek tiek pamišę ir ieškote retai lankomų vietų, atvažiuoti verta.

Kjančio vynuogynų peizažas. (D. Smagurauskaitės nuotr.)

Kjantis. Kai 1914-aisiais Vincenzo Peruggia vos po aštuonių kalėjime praleistų mėnesių išėjo į laisvę, buvo pasitiktas aplodismentais, o grupė studentų net įteikė nemažą pinigų sumą. V. Peruggia buvo žmogus, 1911 m. iš Luvro pavogęs „Moną Lizą“. Jis tapo tautos didvyriu, paveikslas kurį laiką eksponuotas Italijoje, o vėliau grąžintas į Luvrą ir į gimtinę niekada negrįžo.

Švelnia šypsena pasipuošusios moters veidas apsėdęs ne vieną meno istoriką ir tyrinėtoją, bet klausimų – daugiau nei atsakymų. O aš, patikėjusi legendomis, Monos Lizos važiuoju ieškoti į teritoriją tarp Florencijos ir Sienos. Ten, kur žemė išvagota vynuogynų juostomis, banguoja idiliškos kalvos, ant jų viršūnių pūpso viduramžius prisimenantys borghi, o iš Sangiovese rūšies vynuogių vėsiuose rūsiuose gimsta vienas garsiausių vynų pasaulyje. Pasak legendų, Villa Vignamaggio kurį laiką gyveno Lisa Gherardini – moteris, laikoma Mona Liza. Dabar kiparisų apsuptas kelias veda iki pat viloje įsikūrusio viešbučio. Naktis Monos Lizos namuose kainuoja nuo pustrečio šimto eurų; galimybė ryte praverti kambario langą, grožėtis Toskanos kalvų peizažais ir tikėti legendomis ne tokia ir pigi.

1911 m. iš Luvro pavogęs „Moną Lizą“, V. Peruggia tapo italų tautos didvyriu.

Beje, Leonardo paveikslų fonuose galima išvysti kiek mistiškus gamtos vaizdus, Monos Lizos portrete – taip pat. Teigiama, kad jame greičiausiai vaizduojamos Balze di Valdarno, eroziniai uolienų dariniai, esantys pakeliui iš Florencijos į Arecą (Arezzo). Pasakojama, kad stebėdamas 100 m aukščio siekiančias Balze Leonardo suprato, kas yra erozija. O tada greičiausiai ir panaudojo Monos Lizos fonui. Rudeniop, kai rytai jau būna vėsūs, saulei kylant Balze paskęsta minkštame rūke. Ir nors nesu rytinis žmogus, galimybė pažvelgti į tokį peizažą anksti išverčia iš lovos. Atsidūrusi savotiškoje miniatiūrinėje Didžiojo kanjono kopijoje, apgaubtoje rūko, teišgaliu mąstyti apie sfumato ir Leonardo. Jis buvo teisus: suprasti galima tik patiriant.

Pjombino fragmentas. (Pixabay nuotr.)

Pjombinas. Greitkelis SS1 arba Via Aurelia (taip anksčiau vadinosi senasis kelias, iš Prancūzijos vedęs į Romą) visiškai tuščias, vienoje pusėje – Viduržemio jūra, kitoje – kalnai ir išsibarsčiusios gyvenvietės. Monotoniškai ūžia motoroleris, o iš po šalmo plaikstosi palaidi plaukai. Tokiu plačiu ir tuščiu keliu važiuoti pasitaiko tikrai retai. Galiausiai kelio ženklas liepia išsukti iš pagrindinio kelio ir važiuoti Pjombino (Piombino) link. Prieš 500 metų apylinkėse beveik nebuvo mielų miestelių, kuriuose vasaras dabar leidžia vokiečiai ir olandai. Čia plytėjo neaprėpiamos pelkės ir zyzė maliariją platinantys uodai.

Pjombino centras nedidukas, įsikūręs ant Etruskų pakrantės kyšulio uolų, skalaujamų Viduržemio jūros. Pagrindinė jo gatvė, Corso Vittorio Emanuele II, prasideda ties Sant’Antonino bokštu-vartais, pastatytais 1212 m., ir baigiasi molu priešais Elbos salą. Manoma, kad 1502–1505 m. Leonardo daug laiko praleido Pjombine ir pakrantėje tarp Populonijos (Populonia) bei Folonikos (Follonica) – studijavo pelkių nusausinimo metodus ir kūrė uostamiesčio gynybinę sistemą Cesare’s Borgios užsakymu. Leonardo siūlė apjuosti Pjombiną galinga gynybine siena, tačiau įgyvendinta tik menka projekto dalis. Ten, kur dabar įsikūręs Archeologijos muziejus, galima pamatyti Leonardo projektuotos sienos dalį. Jis rankas prikišo ir prie Pjombino pilies, beveik belangio, masyvių sienų kubo, stovinčio iki šiol.

Miestelyje Leonardo, nors ir turėjo užduotį, nepaliaujamai studijavo. Čia jam atsivėrė galimybė pažinti jūrą, vėjus ir vandenį, jis analizavo bangas, vėjo kryptis, navigaciją, laivus. Todėl atvykusi į Pjombiną nusiimu šalmą, motorolerį palieku netoli centro ir žingsniuoju tiesiai prie jūros. Stabteliu, įsiklausau į bangas ir įsivaizduoju Leonardo, rūsčiai žvelgiantį į bangas. Prabėgo 500 metų nuo genijaus mirties, ištikusios jį 1519 m. gegužės 2-ąją Ambuazo pilyje, Prancūzijoje. Per pusę tūkstantmečio apie jį prikurta nesuskaičiuojama galybė mitų, prirašyta knygų ir studijų. Bet, kaip L. da Vinci tikėjo, geriausia pačiam viską pamatyti ir išbandyti. Net jei tai nepatenka į išskirtiniausių kelionių ir vietų dešimtukus, pridurčiau aš.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų