Borja Garcia (TVF nuotr.)

B. Gracia: „Daugelis valstybių padarytų bet ką, kad tik neprasidėtų su TVF“

B. Gracia: „Daugelis valstybių padarytų bet ką, kad tik neprasidėtų su TVF“

Tokį gyvenimo lygį kaip Vakarų šalyse užtikrins ne aukšti atlyginimai, o didesnis produktyvumas, mano Tarptautinio valiutos fondo (TVF) misijos Lietuvoje vadovas Borja Gracia. Interviu IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei jis pabrėžė, kad reformos Lietuvoje turėtų būti ambicingesnės.

– Pastarąjį kartą Lietuvoje lankėtės 2017-aisiais, šis vizitas – jau penktasis, kurio metu su kolegomis iš TVF analizuojate makroekonominę šalies būklę, ūkio raidos tendencijas ir padėtį finansų sektoriuje. Kokias didžiausias rizikas įžvelgėte?

– 2017-ieji buvo pirmieji metai, kai jūsų šalis pasiekė fiskalinį perviršį. Tai džiugina kaip ir ekonomikos plėtra, pokyčiai darbo rinkoje, augę atlyginimai. Ne visos rizikos, kurias tokia sparti raida galėjo sukelti, materializavosi, šiandien jums yra daugiau galimybių nei grėsmių, o pozicija ekonomikoje, palyginti su likusiu pasauliu, gana tvirta.

Vis dėlto iššūkių yra, juos verta skirstyti į trumpojo ir į ilgojo laikotarpio, struktūrinius. Trumpuoju laikotarpiu jie yra daugiau išoriniai nei vidiniai, susiję su mažmenine prekyba. Leiskite paaiškinti, kodėl. Jau kurį laiką jūsų ekonomikos politikos priemonės yra atsargios, tačiau duoda džiuginančių rezultatų. Jei palygintume šiandienę padėtį ir tą, kurioje buvote iki 2008 m. ekonomikos krizės, taip pat pasiruošimą, jei staiga įvyktų panašių pokyčių, galėtume tvirtai teigti, kad šiuo metu jūsų situacija kur kas geresnė.

Iki krizės Lietuva buvo priklausoma nuo užsienio investicijų, šiandien tai nebėra taip aktualu. Iki ūkio nuosmukio didelę įtaką ekonomikai augti turėjo bumas statybų sektoriuje ir bankų siūlomi kreditai. Šiuo metu šiose srityse daugiau pusiausvyros. Tačiau tiesa ir tai, kad tam tikras neapibrėžtumas išliko.

Kita vertus, Lietuva – mažas ir itin atviras ūkis. O pasaulyje neapibrėžtumo vis daugėja. Jei, pavyzdžiui, ekonomikos augimas imtų lėtėti, kad ir kas nutiktų užsienyje, net jei ir nebūtų tiesiogiai susiję, padarinių išvengti būtų sunku. Ypač turint galvoje jūsų geopolitinę padėtį: net ir būdami visiškai integruoti į Vakarų ekonomiką, kaimynų pamiršti negalite. Iššūkių gali kelti ir padėtis euro zonoje, globaliu mastu – JAV ir Kinijos, JAV ir ES santykiai. Kol kas tai neturi tiesioginės įtakos Lietuvos ekonomikai ir yra trumpojo laikotarpio iššūkiai, tad vienintelis dalykas, kurį jūs galite padaryti, tai užtikrinti makroekonominį stabilumą. Tai jūsų Vyriausybė jau daro.

Daugiau nerimo kelia klausimai, susiję su ilguoju laikotarpiu. Mes daug kalbame ir girdime apie rizikas, kurias didina sparčiai augantys atlyginimai. Viena jų – mažėjantis konkurencingumas.

Kaip jau minėjau, Lietuvos ekonomikos variklis – eksportas, tad jei mažėja konkurencingumas, smunka ir eksportas. Nuo to kenčia darbuotojai. Tačiau TVF dėmesį atkreipia ne į aukštus atlyginimus, bet į žemą darbo našumo lygį. Kodėl? Todėl, kad Lietuvos ekonomika yra viena sparčiausiai augančių po krizės, tačiau gyvenimo lygis nesiekia turtingiausių Vakarų Europos ūkių.

Juos pasivyti kas dieną tampa vis sunkiau, nes žemai kabančių vaisių vis mažiau, tad papildomą žingsnį žengti gerokai sudėtingiau. Šiuo metu jūs vis giliau klimpstate į vidutinių pajamų spąstus. Tai itin glaudžiai susiję su darbo našumu – jį itin svarbu didinti. Tik tai gali padėti ateityje toliau auginti atlyginimus tvariu būdu.

Aukštas darbo užmokestis kol kas nesumažino konkurencingumo galbūt dėl to, kad eksporto sektorius atsivėrė konkurencijai visame pasaulyje ir taip sugebėjo išlaikyti ekonomikos konkurencingumą šalies viduje. Kita vertus, bendras konkurencingumo lygis nėra stulbinantis, nors ir auga. Išsiskiria tik padėtis eksporto sektoriuje, tad jis, tikėtina, ir palaiko bendrą lygį.

Mūsų nuomone, didinamas produktyvumas leistų ne tik pasiekti artimesnį išsivysčiusių Vakarų ūkių gyvenimo lygį, bet ir spręsti demografines problemas, migracijos iššūkius. Tai pavyko padaryti Airijai, šaliai, susidūrusiai su itin didele emigracija. Situacija nepasikeitė per naktį, tačiau pakilęs gyvenimo lygis padėtį apvertė: vietoj emigracijos, tūkstančiais imta skaičiuoti pasiryžusius imigruoti.

– Minėjote, kad rinkimai gali turėti įtakos šalies ekonominiam tvarumui ir stabilumui. Kaip politikai prisideda prie augančio neapibrėžtumo?

– Kiekvienoje šalyje rinkimai atneša tam tikrų rizikų – Lietuvoje šiemet vyko treji, dar vieni bus kitais metais. Tačiau jei atidžiau pažvelgtume į Lietuvą, matytume, kad po krizės buvo formuojamos skirtingos vyriausybės, joms vadovavo vis kitos politinės jėgos, pokyčių politikoje taip pat buvo tiek, kiek skyrėsi pačios partijos. Tačiau esminės ekonomikos politikos kryptys nepakito. Kaip ir supratimas, kad ši šalis privalo išlikti konkurencinga, kad politika turi būti apgalvota. Valstybėse, kuriose egzistuoja vienas kitam oponuojantys požiūriai į tai, kokia ateityje turėtų būti šalies ekonomika, rinkimai gali nulemti staigius nuokrypius nuo vienos ar kitos politikos krypties. Nemanau, kad rinkų požiūriu tokia situacija egzistuoja Lietuvoje.

Pagrindinė rizika šalies viduje, kurią mes stebime pastaruosius trejus metus, susijusi su valstybės ambicija. Manome, kad Lietuva nesielgia pakankamai ambicingai, kai reikia kovoti su struktūriniais iššūkiais ir įgyvendinti reformas. Jums neblogai sekasi, tačiau norėdami daugiau džemo ant duonos, tai yra padidinti gyvenimo lygį, turite siekti gerokai sudėtingesnių reformų.

Politiškai tai kelia daug iššūkių – mes suprantame, kad yra jautrių sričių, tačiau jas reikia sugebėti apeiti.

– Kaip, jūsų nuomone, šias problemas būtų galima sumažinti? Kokias rekomendacijas Lietuvai teikiate?

– Mūsų nuomone, reformų programos, kurias valdžia siekia įgyvendinti, liečia svarbiausias problemines sritis: švietimą, sveikatos apsaugą, mokesčius, pensijas, inovacijas, neformalią ekonomiką. Kiekvienu atveju sritys, kuriose reikia sprendimų, taip pat yra identifikuotos.

Mokesčių ir pensijų reformos, mūsų nuomone, eina tinkama linkme. Jūs turite demografinį iššūkį – naši populiacijos dalis, iš esmės išlaikanti pridėtinės vertės nekuriančią visuomenės dalį, sparčiai mažėja, lygiai kaip ir kituose išsivysčiusiuose ūkiuose, tad mokesčių mokėtojams bus vis sunkiau išlaikyti pensijų sistemą.

Mokesčių politikos srityje jau ne vienus metus akcentuojame, kad Lietuva per smarkiai remiasi darbo mokesčiais. Vyriausybė su tuo sutinka ir jau ėmėsi mažinti tą priklausomybę – susiejo socialinio draudimo įmokas ir gyventojų pajamų mokesčius. Tačiau pažiūrėjus iš arčiau į tai, kiek darbuotojas kainuoja darbdaviui ir kokį atlyginimą jis gauna, atskaičius mokesčius, skirtumas menkai pasikeitė. Sumažėjo, tačiau ne iš esmės. Mūsų nuomone, pertvarka galėtų būti gerokai ambicingesnė. Naštą nuo darbo vertėtų perkelti ant kapitalo, turto ir taršos apmokestinimo.

Bėda, žinoma, tai, kad siekiant vienus mokesčius sumažinti reikia atrasti erdves, kur juos būtų galima pakelti. Tam būtinas politinis sutarimas, o jį pasiekti ne visada paprasta. Pavyzdžiui, dėl nekilnojamojo turto mokesčio, numatyto tarp mūsų rekomendacijų. Turint galvoje itin didelį būsto savininkų skaičių Lietuvoje, nekilnojamojo turto mokestis – politiškai itin jautrus, nes būtų apmokestinti pensininkai. Kita vertus, yra būdų, kaip išlaidos jiems galėtų būti kompensuotos.

Kalbant apie pokyčius inovacijų srityje ir kovojant su neformalia ekonomika, mūsų nuomone, einama tinkama linkme. Prieš dvejus metus TVF atlikta analizė parodė, kad inovacijų sistema yra itin fragmentuota ir decentralizuota. Neretais atvejais pastangos pertvarkyti vieną sektorių nesisieja su pastangomis kitame. Vyriausybė tai supranta ir jau ėmėsi pirmųjų žingsnių tai spręsti.

Kita vertus, tokie sprendimai neatsiranda per naktį, jiems reikia laiko. O dėl neformalios ekonomikos, tai mes manome, kad vyriausybės lūkesčiai dėl to, kokiu lygiu ir kaip greitai įmanoma išlįsti iš šešėlio – pernelyg optimistiški. Tai vyksta, tačiau ne taip sparčiai, kaip yra tikimasi ir spėjama.

– Išvadose apie Lietuvos ekonominę ir socialinę padėtį teigiate, kad nerimo kelia švietimo ir sveikatos apsaugos sritys. Kur yra problemų šaknys?

– Kai lankėmės Lietuvoje praėjusį lapkritį, viešai akcentavome, kad pernelyg rizikinga didinti sektoriaus atlyginimus, prieš tai nesiėmus reikšmingų žingsnių optimizuoti ligoninių ir mokyklų tinklus. Mūsų nuomone, šie žingsniai turėjo eiti koja kojon. Tačiau šiandien to nematome: atlyginimai pakilo, tačiau optimizacijos – itin mažai.

Neteigiame, kad reikia uždaryti mokyklas kaimiškose vietovėse ar kad jos nevertos valstybės rūpesčio. Mes norime pasakyti, kad šalies demografinė padėtis per ketvirtį amžiaus smarkiai pasikeitė: populiacija šiandien 20 proc. mažesnė, nei buvo 1991-aisiais. Negana to, ji vyresnė, o ir vaisingumo lygis Lietuvoje vienas mažiausių Europoje. Tad jūs neturite tiek vaikų, kiek turėjote tada.

Tačiau svarbu ne tik tai. Švietimas yra efektyviausias būdas mažinti socialinę nelygybę. Lietuvoje šiandien švietimo kokybė yra itin heterogeniška. Tai reiškia, kad kaimiškose vietovėse suteikiama mažiau galimybių: mokyklos egzistuoja, tačiau joms išlaikyti nepakanka išteklių, ypač sunku pritraukti gerų mokytojų. Tokia padėtis tik didina socialinę nelygybę.

Reformos yra sėkmingos, jei užauga namie. Čia sėdėdami galėtume nuspręsti, kaip efektyviausiai sukurti ir administruoti mokyklų ar ligoninių tinklą, kokius atlyginimus vertėtų mokėti, kokių ir kiek specialistų turėtume samdyti. Tačiau tai turi būti patvirtinta visuomenės. Jei nėra sutarimo, jei tam nepritaria politinės partijos, tada siūlyčiau pertvarką, kuri nebūtų tokia tobula, tačiau vedanti reikiama linkme ir suvokiama ne kaip primesta iš išorės, o sukurta viduje. Mūsų tikslas yra padėti ir pasiūlyti reformas, tačiau mes siekiame, kad jos turėtų politinių jėgų, socialinių partnerių pritarimą. Stengiamės būti neutraliais stebėtojais, ne visuomet teisiais, bet bent jau sąžiningais.

– TVF rekomendacijas teikia ir Latvijai bei Estijai. Kuo, jūsų požiūriu, Lietuva išsiskiria iš kitų Baltijos valstybių?

– Skirtumai iš tiesų yra menki. Daugelis užsienio stebėtojų jus laiko viena šalimi su sostine Rygoje. Lietuvai tokia pozicija gali būti ir patogi, ir nelabai. Pavyzdžiui, kalbant apie pinigų plovimą.

Tiek Estijoje, tiek Latvijoje pastaruoju metu kilo su tuo susijusių skandalų. O Lietuvoje, jei su pinigų plovimu ir buvo susidurta, tie atvejai nebuvo tokie skausmingi. Tiesa ir tai, kad dabar situacija tiek Latvijoje, tiek Estijoje kitokia, tačiau kuo šalies bankuose yra didesnė užsienio rezidentų indėlių dalis, tuo finansų sistema pažeidžiamesnė. Latvijoje vienu metu trečiame pagal dydį šalies banke ši dalis siekė 80 proc. visų indėlių. Estijoje ji buvo mažesnė, bet vis tiek reikšminga. Lietuvoje šiuo metu ne vietos gyventojų indėliai sudaro vos 3 proc. Tad net jei ir jie galėtų kelti problemų, tai būtų tik 3 proc.

Kita vertus, šioje srityje reikia didesnio aktyvumo, nes net ir menkiausi atvejai gali itin pakenkti finansų sistemos ir visos šalies reputacijai. Lietuvai, siekiančiai tapti fintecho centru, tai būtų itin neparanku. Ypač, kai potencialas toks didelis. Lietuvos finansų ministerija ir centrinis bankas jau ėmėsi visų reikalingų priemonių paskatoms, pritraukiančioms užsienio investuotojus, kurti.

Dar per anksti pasakyti, ar jums pasiseks tapti Europos fintecho centru, tačiau pastangos dedamos. Tiesa, jei to padaryti ir nepavyks, tikėtina, ne dėl Lietuvos kaltės. Įtaką darančių veiksnių yra gausu. Vienas jų – jau minėti pinigų plovimo procesai. Kitas – konkurencija su kitomis šalimis. Visgi, po Didžiosios Britanijos Lietuva, atrodo, užima pirmaujančias pozicijas apmokėjimų srityje, ir tai pavyko padaryti daugiausia dėl centrinio banko pasiūlytų techninių sprendimų mokėjimus padaryti gerokai efektyvesnius ir pigesnius.

– Politikai Lietuvoje ne vienus metus diskutuoja, ar teisingai padarėme, atsisakę galimybės skolintis iš TVF. Kaip jūs atsakytumėte į šį klausimą?

– Kaip jau minėjau, Lietuva šiais metais vėl turi biudžeto perviršį. Su Estija lygintis neverta, nes ši šalis savo finansų sistemos valdymo būdais gerokai skiriasi nuo visos Europos. O Latvijoje ir toliau fiksuojamas biudžeto deficitas. Su 2008 m. užklupusia krize Lietuva sugebėjo tvarkytis savarankiškai, Latvija kreipėsi pagalbos į fondą.

Visgi nemanau, kad į jūsų užduotą klausimą yra atsakymas. Kiekvienoje situacijoje yra kaštai ir nauda, kiekviena valstybė ir visuomenė juos gali vertinti skirtingai. Aš pastebiu paradoksą: daugelis valstybių galėtų padaryti bet ką, kad tik nereikėtų prasidėti su TVF programomis, Lietuvoje jūs diskutuojate, kodėl į mus nebuvo kreiptasi. Tokių svarstymų neišgirsite jokioje kitoje šalyje.

Visgi daroma prielaida, mano manymu, yra truputį klaidinanti. Kalbama, kad skolintis iš TVF būtų buvę gerokai pigiau nei rinkose. Tiesa tai, kad skolintis rinkose gali tapti itin brangu, tačiau Baltijos šalys įrodė, kad yra pasiryžusios išlaikyti savo valiutos vertę ir imtis bet kokių priemonių, kurios padėtų atlaikyti ekonominius smūgius. Tai nustebino ir rinkas, ir investuotojus. Kita vertus, mes irgi neateiname už dyką, net jei ir skolintis iš mūsų atrodo pigiau. Mes reikalaujame laikytis tam tikrų sąlygų, mes sakome jums, ką reikia daryti. Kai kurioms šalims buvo svarbu investuotojams parodyti, kad su sunkumais jos gali susitvarkyti savarankiškai. Būtent šioje vietoje jūs ir uždėjote akcentą, taip pat sakėte, kad problemas įveikti norite ir esate tam pasiryžę, turite institucinius pajėgumus, visuomenės paramą. Latvija kreipėsi paramos, Lietuva – ne. Jūs turite biudžeto perteklių, jie – deficitą. Tai skolintis iš rinkų buvo brangesnis ar pigesnis variantas? Į šį klausimą ne mes turėtume atsakyti.

Prieš trejus metus ekonomikos padėtis Europoje buvo gana pozityvi. Tad daugelis valstybių, tokių kaip Graikija, Ispanija, Prancūzija, netgi Vokietija, nusprendė padaryti pertrauką ir atsipūsti. O Lietuva žengė papildomą žingsnį ir nuo nedidelio fiskalinio deficito priartėjo prie gan patogaus perviršio. Mano nuomone, tai parodė, kad jūsų šalis gali imtis sąmoningų ir apgalvotų priemonių, pertekliaus laikais galvoti, kas bus, kai užklups badas. Tai davė gerą signalą rinkoms, viliuosi, kad ilgainiui jos jį pripažins.

 

B. Gracia

2005 m. Jeilio universitete JAV apgynė daktaro disertaciją.

Nuo 2014 m. dirba TVF Europos departamento vadovo asistentu.

Nuo 2017 m. su TVF misija lankosi Lietuvoje. TVF misijos tikslas – pateikti išvadas Lietuvai ekonomikos ir socialinės politikos srityse.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų