(Fotobanko nuotr.)

J. Sakalauskas: „Brandus vadovas turi prisiimti atsakomybę ir tada, kai nėra kaltas“

J. Sakalauskas: „Brandus vadovas turi prisiimti atsakomybę ir tada, kai nėra kaltas“

Pirmasis darbo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) sezonas generaliniam direktoriui Jonui Sakalauskui nepašykštėjo iššūkių. Tačiau Viktorijai Vitkauskaitei jis pasakojo, kaip krizės tampa pamokomis, o nesėkmės – naujomis ambicijomis.

– Kaip pats vertinate pirmuosius savo darbo LNOBT metus?

– Reikia turėti omeny, kad pirmieji metai yra tam tikras persvarstymo, apsižvalgymo laikas. Savo padarytą pradžią vertinu teigiamai. Apskritai manau, kad dabar mano gyvenime yra labai geras laikas. Vis dėlto per trejus metus iš nevyriausybinio sektoriaus, nepriklausomo menininko statuso šoktelėti į kitą lygą – tebūnie ir kitu amplua – yra daug.

Sakyčiau, kad atėjus naujam jaunam vadovui teatras ne tik kad nesugriuvo, bet palaikydamas esamą lygmenį ar net jį kilstelėjęs ėmė braižyti naujas gaires. Per šį laiką pavyko išvengti ir suvaldyti nemažai krizių, įgyvendinti įdomių projektų. Taigi pirmuosius metus vertinu gerai, nors pats vis turiu abejonių. Kartais atrodo, kad viskas nevyksta taip greitai, kaip man norėtųsi. Bet turime suprasti, kokioje šalyje, kokiame teatre, kokioje istorijoje ir kokiomis tradicijomis gyvename.

– Matomiausi jūsų įgyvendinti pokyčiai buvo pertvarkyta valdymo struktūra įsteigiant keturis departamentus ir vadovybę papildę nauji, jauni veidai: operos meno vadovu tapo Sesto Quatrini, vyriausiuoju dirigentu – Ričardas Šumila. Ar administracijos struktūros ir personalo srityje didžiausių permainų etapas jau baigtas?

– Taip. Bent šiuo metu jokių didesnių struktūros pokyčių neplanuojame, pagrindines reformas baigėme ir imsimės normalios, tęstinės veiklos. Vis dėlto tokios pertvarkos – labai sudėtingas procesas, reikalaujantis daug energijos, kartais sukeliantis pernelyg daug turbulencijų ir nebūtinai atnešantis tą efektą, kurio tikimės. Be to, esu įsitikinęs, kad jokie įstatymai, sistemos ar reformos nepadaro darbo – jį dirba žmonės.

Teatre įgyvendinome tokį struktūros modelį, kuris yra daugelyje Europos šalių. Anksčiau man atrodė keista, kai vienas pavaduotojas rūpinasi daugybe labai skirtingų dalykų. Pabandžiau įvesti kitokios logikos, atskirti pagrindinius procesus. Kartais baiminamasi, kad organizacijos viršūnėje esantis žmogus, kuris nebūtinai yra menininkas, ims kištis į meninius procesus. Bet aš manau, kad jei toje hierarchiškai aukštesnėje vietoje yra profesionalas, norintis padėti menininkams dirbti, tai gali būti teigiamas dalykas. Logiška, kad teatre atsirado departamentų vadovai, kurie padeda susitarti skirtingų sričių žmonėms ir spręsti aktualiausius klausimus.

– Reikėtų suprasti, kad truputį perdėliojote galios pozicijas?

– Formaliai žvelgiant – taip. Bet realybėje meno vadovai tiesiog gavo galimybes dirbti savo darbą. Meno pasaulyje dažnai susiduriame su reiškiniu, kai instituciją valdo žmonės, nemokantys to daryti. Jie puikiai moka valdyti repeticiją, bet nebūtinai supranta, kaip veikia biudžetinė įstaiga. O mes juk tokia ir esame. Taip, kuriame meną, bet taip pat užsiimame ūkine veikla. Todėl, mano nuomone, kartais gerai, kai kultūros įstaigai vadovauja vadybininkas ar administratorius.

– Didžioji 2018–2019 m. sezono repertuaro dalis buvo parengta dar jūsų pirmtako Gintauto Kėvišo. Visgi ir čia spėjote imtis pokyčių: spektaklius pradėta rodyti blokais, po kelis vakarus iš eilės. Ar tokia naujovė pasiteisino?

– Iš tiesų šiemet nemažai spektaklių rodėme po du, keturis ar net šešis vakarus iš eilės. Dėl šios idėjos man administracijoje teko atstovėti savo pozicijas, nors tai padaryti buvo nelengva. Bilietų pardavimai nuo to nepablogėjo, be to, sutaupėme repeticijoms ir techninei daliai skiriamo laiko. Taip pat įsitikinome, kad paprastai antrasis ar trečiasis spektaklis būna aukštesnio lygio. Manau, šio principo laikysimės ir ateityje.

– Kokie buvo skeptiškai žvelgusiųjų į tokią idėją argumentai?

– Bijota, kad žiūrovas neateis. Be to, natūralu, kad keturis vakarus iš eilės rodant tą pačią operą joje nedainuojantys solistai sėdi ant atsarginių suolelio. Be abejo, įvairovė užtikrina daugiau darbo, didesnę tikimybę, kad ateis nuolatinis mūsų lankytojas. Kita vertus, dalis žmonių tiesiog visada piktai reaguoja į pokyčius, kad ir kokie jie būtų. Bet taip repertuaras sudaromas visame pasaulyje – kodėl mes negalime to paties padaryti?

– Ryškiausia praėjusio sezono premjera buvo G. Puccini opera „Turandot“ (rež. Robertas Wilsonas), kuriai išgarsėti „padėjo“ ir kostiumų vagystė. Ar pavyko dėl jos patirtus nuostolius padengti draudimo lėšomis, kaip tikėjotės?

– Pavyko viską sutvarkyti, tačiau iš tiesų vagystė tik pagilino senas problemas ir sukėlė daugiau reakcijų. Skirtingai nei dauguma Lietuvos įstaigų, LNOBT veikia pasaulinėje, europinėje erdvėje. Norėdami eiti koja kojon su laiku, per sezoną parodyti 4–6 premjeras, privalome investuoti ir į kolektyvą, ir į atlyginimus. Už užsienio šalių produkciją, kviestines žvaigždes taip pat mokame ne lietuvišką, o pasaulinę kainą. Išlaidos vis auga, o valstybės skiriama dotacija, deja, ne. Todėl norėdamas išlaikyti aukštą lygį teatras turi rizikuoti ir veikti labai didelėmis apsukomis. Natūralu, kad kartais pinigų tiesiog pritrūksta.

Bandžiau į tai atkreipti ir valstybės dėmesį, nes tokia situacija tęsiasi jau gal dešimt metų. Manau, kad mus išgirdo, o kas iš to bus – reikia laukti. Laikas parodys, ar užteks politinės valios (padidinti finansavimą teatrui – IQ past.). Sprendimas nedidinti dotacijos mūsų atveju prilygtų sprendimui ją sumažinti, nes kainos nuolat auga, ryškiausios operos, baleto žvaigždės „brangsta“ labai sparčiai. Kol aš dirbu LNOBT, nenoriu skriausti nei savo žmonių, nei meninės dalies. Tikiuosi, kad ateityje neprireiks plano B, pagal kurį turėtume mažinti savo veiklą. Man atrodo, kad kartais neužtenka politinės valios atlaikyti kritiką, esą mūsų teatras ir taip daug gauna. Bet taip sakantys nesupranta, kad mes turime lygintis ne su Lietuvos kontekstu, o su pasaulio.

– Skelbta, kad dėl „Turandot“ kostiumų vagystės teatras patyrė beveik 300 tūkst. eurų nuostolį…

– … Iš tiesų šis incidentas iš mūsų iškart pareikalavo 150 tūkst. eurų. Šios investicijos buvo neplanuotos ir, be abejo, gerokai sutrikdė. Be to, teko atšaukti paskutinį sezone suplanuotą „Turandot“ spektaklį – tai taip pat kainavo pinigų, sukėlė nepasitenkinimo. Tai buvo dar viena krizė, kurią reikėjo išspręsti.

– Penktasis „Turandot“ spektaklis atšauktas dėl techninių iššūkių, neleidusių jo įterpti tarp kitų LNOBT spektaklių. Ar tai galima laikyti repertuaro planavimo klaida?

– Brandus vadovas turi prisiimti atsakomybę net ir tuo atveju, kai nėra kaltas. Ir aš šiuo atveju turiu tai padaryti. „Turandot“ paveldėjau iš savo pirmtako drauge su visomis šio projekto rizikomis. Tokiame repertuariniame plane, kokį turėjau, šios operos pastatymas praktiškai buvo neįgyvendinamas. Vagystė, žinoma, irgi nepagelbėjo. Tačiau jei nori išvengti panašių klaidų, neturi imtis tokių projektų. Mes rizikavome. Bet kas geriau – rizikuoti ir turėti puikų pastatymą, kurį kitą sezoną rodysime daug kartų, ar nerizikuoti ir jo nesiimti? Aš esu už riziką. Puikiai suprantu, kad tokių nutikimų gali būti ir ateityje. Juk mūsų techninė bazė yra maža. Veikiame nedidelio Vokietijos teatro pajėgumais, o dirbame su didžiausiais pasaulio teatrais. Be abejo, tokios krizės buvo ir ženklas mums patiems, kad dar turime mokytis efektyviau dirbti.

Nuotaikos prieš 10-ąjį teatro sezoną (Fotobanko nuotr.)

– „Turandot“ buvo sudėtingiausias ir brangiausias praėjusio sezono projektas. Ar naujajame sezone bus jai prilygstančių abiem aspektais?

– Patikslinsiu, kad „Turandot“ buvo keturių teatrų koprodukcija. Išlaidas dalijomės, tad ši opera mums kainavo daug, bet tai nebuvo beprotiška suma. Naujajame sezone taip pat turėsime labai ambicingų pastatymų, kurie techniškai bus sudėtingesni už „Turandot“, pavyzdžiui, opera „Lošėjas“. Manau, kiekvienas ras sau patinkantį kūrinį. Sezoną pradėsianti L. Bernsteino operetė „Kandidas“ patiks mėgstantiems lengvesnius veikalus, tačiau šis pastatymas tikrai nesumenkins mūsų repertuaro, netgi priešingai. Beje, šį spektaklį iš mūsų nusipirko Lozanos operos teatras. Tuo labai džiaugiuosi, nes įprastai mes perkame kitų spektaklius, o šiuo atveju patys tapome pardavėjais.

Šiuolaikinio baleto gerbėjų laukia naujas pastatymas – „Amžinybė ir viena diena“. Mėgstančius klasiką kviesime į A. Adamo baletą „Žizel“, bel canto operos mėgėjus – į G. Donizetti „Aną Boleną“. Taigi laukia visa repertuaro paletė.

– Užsiminėte apie S. Prokofjevo „Lošėjo“ premjerą, kurioje dainuos pasaulinį pripažinimą pelniusi Asmik Grigorian. Interviu žurnalui „IQ Life“ ji sakė, kad šis jos vyro režisieriaus Vasilijaus Barchatovo pastatymas, kaip ir kitų režisierių „Lošėjai“, nėra ta opera, į kurią plūstų publika. Kaip ketinate ją pritraukti?

– Iš tiesų rodydami šį spektaklį rizikuojame. Tačiau galiu pasakyti, kad jau beveik visi bilietai parduoti. Be abejo, čia suveikė A. Grigorian vardas – ji dabar yra prie pat savo karjeros piko. Be to, Lietuvoje tikrai yra publikos, kuriai reikia ne tik „Spragtuko“, bet ir sudėtingesnių pastatymų.

– Esate minėjęs, kad LNOBT turėtų rūpintis ne tik savo repertuaru, bet ir žvelgti plačiau, kurti visuomenės gerovę, mažinti atskirtį. Kaip tai ketinate daryti teatre, kuris vis dar neatsiejamas nuo aukštesnio visuomenės sluoksnio ir prabangos įvaizdžio?

– Ketiname pasiūlyti naujų produktų, kurie būtų priimtinesni platesnėms masėms, daugiau dėmesio skirti edukacijai, padedančiai pažinti tiek teatrą, tiek muzikos žanrus. Norime, kad LNOBT taptų patrauklus ir masėms, ir elitui – juk be elito teatrų nebūna. Tačiau galime elitizuoti plačią visuomenę ir suformuoti meninį poreikį. Vidutinė bilieto į LNOBT kaina yra 15 eurų. Manau, ji įkandama ir nedideles pajamas gaunantiems žmonėms. Tad visų pirma tai yra poreikio klausimas.

Praėjusį sezoną organizavome renginį neįgaliems žmonėms, taip pat skirtą mūsų teatro veteranams. Tokios iniciatyvos irgi mažina atskirtį. Esu įsitikinęs, kad galime ne tik patenkinti lokalų kultūros poreikį, bet ir apskritai nuolat būti kartu su visuomene.

Prašom į „Turandot“: su režisieriumi R. Wilsonu (Fotobanko nuotr.)

– Prieš metus priimtas Mecenavimo įstatymas, kuriuo tikėtasi ryškesnio proveržio šioje srityje. Ar tarp LNOBT rėmėjų yra tokių, kuriuos oficialiai būtų galima vadinti mecenatais? Koks apskritai rėmėjų indėlis į teatro veiklą?

– Tokio mecenato, kaip reglamentuoja įstatymas, neturime, bet tikimės, kad dar atsiras. Šiandien finansais ar kitais ištekliais teatrą remia keliolika rėmėjų bei partnerių. Sakyčiau, kad iš viso jų indėlis sudaro 1–2 proc. mūsų biudžeto. Pavyzdžiui, Milano „La Scalos“ teatre rėmėjų lėšos sudaro apie 30 proc., Niujorko „Metropolitan Operoje“ – apie 50 proc. Manau, kad jei mums per artimiausius kelerius metus pavyks rėmėjų lėšų dalį padidinti iki 5 proc., bus labai gerai. Europos teatruose privačios lėšos įprastai sudaro apie dešimtadalį biudžeto, taigi šiuo atžvilgiu labai atsiliekame.

Norime, kad visi suvoktų, jog geram operos teatrui nepakanka vien valstybės paramos. Tam reikia ir paprastų žmonių, neabejingų operai ar baletui, indėlio. Todėl ėmėme įgyvendinti asmeninio rėmimo programą, kuri leis nedidelėmis sumomis prisidėti prie teatro veiklos ir įsitraukti į rėmėjų lauką. Svarbu ne tik pinigai, bet ir moralinis paskatinimas. Apskritai brandi visuomenė turi išmokti ne tik imti, bet ir duoti.

 

J. Sakalauskas

Gimė 1982 m. Vilniuje.

2010 m. baigė operinio dainavimo magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prof. Virgilijaus Noreikos dainavimo klasėje.

2012–2016 m. kaip kviestinis solistas dainavo LNOBT. Kaip atlikėjas aktyviai dalyvavo Baltijos kamerinio operos teatro bei NOA spektakliuose.

Yra sukūręs operų, miuziklų, muzikinių monodramų bei muzikos dramos spektakliams (2009 m. gavo Auksinį scenos kryžių už monooperą „Izadora“).

Organizavo įvairius džiazo ir gospelo festivalius bei konkursus, kūrybines studijas, įkūrė trumpametražių operų festivalį „Naujosios operos akcija“ (NOA).

2016–2018 m. vadovavo Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui.

Nuo 2018 m. kovo 1 d. vadovauja LNOBT.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų