(Pixabay nuotr.)

Kaip Jurgelis (ne)daro: imigracijos iššūkiai, iš kurių galima pasimokyti

Kaip Jurgelis (ne)daro: imigracijos iššūkiai, iš kurių galima pasimokyti

Turtingos Vakarų valstybės su imigracija susiduria jau ne vieną dešimtmetį. Lietuva privalo išvengti jų klaidų.

Nereguliuojama ar per didelė momentinė migracija Lietuvai kol kas neaktuali – ji nėra tranzitinė valstybė, į ją nesiveržia nei nelegalūs migrantai, nei pabėgėliai.

Vakarų Europoje į šalį savo noru įsileidus migrantų, svarbiausiu uždaviniu tampa sėkminga jų integracija. Iš esmės ji laikosi ant kelių pagrindinių banginių, tokių kaip kalba, darbas, gyvenamoji vieta ir kultūra.

Iššūkiai atvykus į šalį prasideda kone iškart. Vietiniai tam tikroms užsieniečių grupėms ne visuomet nori nuomoti būstą ar apskritai gyventi šalia. Mažesnius atlyginimus uždirbantys migrantai linkę keltis į pigesnius ir prastesnės reputacijos rajonus, o tai prideda savų problemų. Atvykusieji vėliau neretai buriasi šalia tautiečių ar kitataučių likimo brolių ir taip dažnai kuria savą, bet integruotis mažiau skatinančią aplinką.

Valstybės negali per daug reguliuoti įprastų darbo migrantų judėjimo. Migrantų imigracijos politikos indekso (MIPEX) palankiausių šalių penketuke esanti Norvegija bent jau pabėgėlius ir prieglobsčio prašytojus mėgina tolygiai apgyvendinti visoje teritorijoje.

„Turime išnaudoti visus išteklius. Didžiausiuose miestuose jų pritrūksta, todėl žiūrime į mažesnes savivaldybes. Ten daug lengviau rasti būstą, mokyklą vaikams ar darbą nei kai kuriuose didmiesčiuose. Mažesnės savivaldybės kartais yra netgi labiau pasiruošusios – čia reikia darbo jėgos, mokinių mokykloms, jos laukia jaunų šeimų“, – IQ žurnalui sakė Norvegijos ambasados Lietuvoje patarėjas Bjørnas Erikas Brustardas.

O migrantų tankiai apgyventi rajonai garsiausiai nuskamba dėl čia prasiveržiančių smurto protrūkių. Žinoma, rajono saugumas labai priklauso ir nuo vietinių. Štai vienu pavojingiausių rajonų Europoje vadinamos Neapolio Skampijos problemų šaknys yra vietos mafijos įtaka. Tačiau tokie pavyzdžiai, kaip migrantų gausus Rinkebio rajonas Stokholme, kuris policijos pripažįstamas kaip pavojingiausias šalies sostinėje, ar Rosengardas Malmėje rodo, kad integracija ne itin nusisekė. Šiose teritorijose per pastarąjį dešimtmetį įvyko keletas riaušių, dažni vandalizmo atvejai.

Visgi bene labiausiai pastaruoju metu neigiamai pagarsėjęs Europos migrantų rajonas yra Molenbekas Briuselyje, kuriame užaugo radikalūs Belgijos sostinėje ir Paryžiuje teroro aktus įvykdę asmenys. Šio rajono pavyzdys iškėlė daugybę klausimų apie „namie augintą“ islamo radikalizmą. Be to, daugiau nei 300 visos Belgijos gyventojų prisijungė prie „Islamo valstybės“ Sirijoje. Radikalusis islamas – didžiulė grėsmė Europai, visgi Molenbekas, kaip ir daugelis prastos socioekonominės padėties rajonų, taip pat kenčia nuo nedarbo, menko išsilavinimo ir izoliacijos. Tai, anot ekspertų, teroristams leidžia nepritampančio jaunimo frustraciją nukreipti Vakarų vertybių destrukcijos kryptimi.

Diegti europietišką kultūrą yra vienas svarbiausių, tačiau kartu jautriausių ir sudėtingiausių integracijos aspektų. Nors žemyne ir skatinama toleruoti kitas kultūras bei religijas, kai kuriose šalyse griežtai siekiama, kad jos nesikirstų su pagarba vakarietiškoms vertybėms. Vienas pavyzdžių – draudimas dėvėti burką, visą veidą dengiantį moterų drabužį. Viešojoje erdvėje dėl šio sprendimo laužyta daug iečių. Šalininkai argumentuoja, kad islamo tvarka, pagal kurią moterims daug kas ribojama, neatitinka vakarietiškų lygybės principų. Priešininkai atkerta, kad burkos draudimas moterims apriboja teisę į individualumą.

Nuo rugpjūčio dėvėti burką įstatymu draudžiama Nyderlanduose. Panašios tvarkos laikosi ir Danija, Prancūzija, Austrija, Belgija, iš dalies dėvėjimą riboja ir kitos ES šalys.

Aktyviai europietizuoti siekiama ne tik moteris. Norvegijoje pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai vyrai lanko specialius kursus, kuriuose mokomi Vakarų pasaulio normų ir čia vyraujančio požiūrio į moterį. Žiniasklaida į šią norvegų praktiką dėmesį atkreipė po 2016 m. incidentų Kelne ir kituose Vokietijos miestuose. Tačiau tai prasidėjo gerokai anksčiau – rengti kursus paskatino 2009 m. tarp migrantų padažnėję prievartavimo ir užpuolimo atvejai.

Kai kurie kursų dalyviai prisipažįsta, kad tai pirmas kartas, kai su jais kalbama apie šias problemas. „Per daugelį metų įsitikinau, kad tokią informaciją reikia skleisti labai anksti. Dauguma pabėgėlių ir prieglobsčio prašytojų tiesiog siekia saugumo ir geresnio gyvenimo sau ir savo šeimoms, jie nėra smurtautojai. Tačiau mes jiems turime pabrėžti – gyvenimas Norvegijoje yra kitoks. Vyrai ir moterys bendrauja skirtingai, nei galbūt tai darė savo gimtosiose šalyse. Mes turime kitokius kultūrinius kodus ir juos reikia išmokti“, – sakė B. E. Brustardas.

Neištariama kaimynystė

Integracijos sėkmė smarkiai priklauso ir nuo visuomenės požiūrio. 2017 m. „Bertelsmann Siftung“ fondo penkiose valstybėse atlikta visuomenės apklausa atskleidė, kad Austrijos, Vokietijos, Šveicarijos, Jungtinės Karalystės ir Vokietijos gyventojai labiausiai nenorėtų gyventi šalia pabėgėlių (nuo 19 iki 26 proc. respondentų) ir musulmonų (14–28 proc. respondentų). Trečioje vietoje atsidūrė daugiavaikės šeimos, kurios aplenkė užsieniečius arba laikinus darbuotojus iš užsienio.

Naujausi Lietuvoje atliktos Etninių tyrimų instituto (ETI) visuomenės nuostatų apklausos rezultatai rodo, kad gyventojų nepalankiai vertinamų grupių sąrašas išlieka beveik nepakitęs per pastaruosius dešimt metų. Respondentai pabrėžia, kad nenorėtų gyventi kaimynystėje su pabėgėliais (50 proc.), musulmonais (58 proc.), čečėnais (42 proc.), sirais (39 proc.), juodaodžiais (18 proc.), lietuvių kalbos nemokančiais asmenimis (11 proc.).

Tautiečių požiūris į kalbos mokėjimą sutampa su europiečių. Šalia kitakalbių asmenų nenorėtų gyventi 11 proc. britų ir 7–8 proc. kitų minėtų grupių atstovų.

Nors tai ir nedidelė dalis, būtent šis aspektas gali tapti raktu į sklandesnę integraciją. ETI mokslo darbuotoja Giedrė Blažytė pastebėjo, kad vykdant apklausas dėl geriausių integracijos priemonių taikymo daugiausia respondentų pamini būtent lietuvių kalbą: „Kalbos klausimas neišvengiamas, jei nori būti visuomenės dalimi. Galbūt ji negarantuoja geresnio atlyginimo ar geresnių sąlygų, tačiau darbo paieškas tikrai palengvina. Patys migrantai sako, kad vietiniai elgiasi kitaip, jei kitataučiai bent jau rodo pastangas kalbėti lietuviškai.“

(Fotobanko nuotr.)

Savi ar svetimi?

Apie integracijos iššūkius Lietuvoje dažnai nekalbama, nors čia gyvena apie 15 proc. kitataučių. Žinoma, senosios etninės grupės turi kitokį statusą nei naujai atvykstantys užsieniečiai. Daugumos lenkų protėviai čia nuo seno gyvena kartu su lietuviais, o rusų bendruomenė yra daugiausia imigracijos sovietmečiu rezultatas. Tačiau ir jie turėjo tam tikrą „pagalvę“ – SSRS laikais Lietuvoje nebuvo būtina išmokti vietos kalbą. Tai tam tikrą priešpriešą kelia iki šiol. Vyresni rusų kilmės piliečiai dažnai kaltinami nenorėjimu integruotis, tačiau jaunosios kartos lenkai ir rusai į darbo rinką ir visuomenę įsilieja gerokai lengviau.

Lietuvių nuomonė apie pagrindines šalies etnines grupes iš esmės nėra neigiama. ETI 2015 m. atliktoje apklausoje atskleista, kad greta rusų nenorėtų gyventi tik 6 proc. respondentų, šalia lenkų – 5 proc.

Visgi aštrių kampų lieka. Lenkų bendruomenei vis dar aktualūs vietovardžių ir pavardžių rašybos klausimai, be to, nuolat kyla ginčų ir dėl mokymosi gimtąja kalba. Naujajam prezidentui Gitanui Naudėdai stengiantis perkrauti santykius su Lenkija, dėmesys šiai etninei grupei gali padidėti. Vis dėlto Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros vedėjas Andžejus Pukšto tikino, kad nėra gerai, jog apie tautines mažumas galvoti pradedama tik kylant grėsmei nacionaliniam saugumui.

„Lenkų tautinės mažumos klausimas grįžo 2014 m. po Rusijos agresijos Kryme. Gaila, kad apie tai nekalbama atviros visuomenės, demokratizacijos, regioninės politikos stiprinimo kontekste. Net dabar, kai Lietuva bando perkrauti dvišalius santykius su Lenkija, norima kažką padaryti lenkų mažumai, kad būtų geresni santykiai su Varšuva. Bet visa tai neateina iš vidinio poreikio“, – pabrėžė jis.

Gerokai prastesni lietuvių santykiai su romais. Jų kultūra smarkiai skiriasi, o integracija vyksta vangiai. Visuomenės nuostatos pokyčiams irgi mažai palankios – šalia romų nenorėtų gyventi net 66 proc. respondentų.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų