A. Smetona 1941 m. vasarą leido J. Bačiūno poilsiavietėje „Tabor Farm“.

Nesvetinga laisvės žemė

Nesvetinga laisvės žemė

Ne vieno lietuvio žinios apie paskutinį Lietuvos Tarybos pirmininko, Lietuvos prezidento Antano Smetonos gyvenimo etapą baigiasi sovietų ideologų įkaltu šmeižtu „bėgo per upelį“. Prieš pat 2019-ųjų, Seimo paskelbtų A. Smetonos metais, pradžią su Istorinės Prezidentūros Kaune istorike dr. Ingrida Jakubavičiene kalbamės apie prezidento šeimos gyvenimą Jungtinėse Amerikos Valstijose: skurdą, politinių priešininkų puolimą, draugų paramą ir ištikimybę.

– Esate atkuriamosios dokumentikos filmo „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ bendraautorė. Kartu su režisiere Ramune Kudzmanaite viešėjote JAV, vėl susitikote su jau pažįstamu Jadvygos Tūbelienės vaikaičiu Peteriu Kuhlmannu, kurio prisiminimai įnešė dar daugiau spalvų į charizmatiškos tarpukario visuomenės veikėjos paveikslą. Tačiau A. Smetonos vaikaičių liudijimų šiame filme nėra. Kodėl?

– Tikrai labai gaila, kad nei man, nei režisierei nepavyko į filmą įtraukti vienintelio Antano ir Sofijos Smetonų vaikaičio Juliaus Vytauto Smetonos. Jis bendradarbiavo su manimi, kai rašiau knygą „Seserys“, ir kai 2014 m. Istorinėje Prezidentūroje rengiau parodą, skirtą prezidento A. Smetonos gyvenimui egzilyje – atsiuntė pluoštelį nuotraukų ir leido jas publikuoti. Tačiau vienintelis mano interviu su juo telefonu tetruko 20 minučių. Kai bandau tai palyginti su šešerius metus trunkančiu bendradarbiavimu su Tūbelių vaikaičiu P. Kuhlmannu, jo noru kuo daugiau šeimos istorinio palikimo dovanoti Lietuvai, lieka tik apgailestauti, kad su Smetonų palikuoniu tokio ryšio nėra.

– A. Smetonos palikuonys nepritaria ir prezidento perlaidojimui Lietuvoje. Viešumoje sklando tik trumpas (gal neoficialus) šeimos komentaras: „Dar ne laikas.“ Gal jums žinomos konkretesnės tokio sprendimo priežastys?

– Manau, kad Lietuvos valdantieji padarė labai daug klaidų, dėl kurių šeima užsisklendė ir nebenori bendrauti.

Nuvykus į JAV, Smetonų šeimai teko patirti daug skaudžių užgauliojimų dėl pasitraukimo iš šalies sovietų okupacijos akivaizdoje. Visi politiniai oponentai pasinaudojo proga suvesti sąskaitas dėl autoritarinio valdymo, politinių partijų veiklos uždraudimo, Seimo paleidimo ir kitų dalykų.

S. Smetonienė su sūnaus šeima Klivlande apie 1944 m. Iš kairės: S. Smetonienė, vaikaitis Juozas Mindaugas Smetona, marti Birutė Smetonienė, vaikaitis Antanas Algirdas Smetona ir sūnus Julius Smetona. (Istorinės Prezidentūros Kaune nuotraukos)

Po prezidento žūties priekaištus teko atremti jo sūnui Juliui, o šiam 1974 m. mirus šeimos orumą stojo ginti marti Birutė Smetonienė. Jie buvo priversti rašyti straipsnius, laiškus į redakcijas ir paneiginėti šmeižtą apie A. Smetoną.

Kritikos netrūksta ir dabar. Tad būti Smetonomis net prezidento vaikaičiams yra tam tikras iššūkis, ši pavardė tebeturi labai stiprų politinį krūvį.

– Esate parašiusi dvi knygas apie ryškias tarpukario visuomenės veikėjas – Sofiją ir Jadvygą Chodakauskaites. Sofijos vedybos su pirmuoju Lietuvos prezidentu A. Smetona, o Jadvygos – su ministru pirmininku, Lietuvos banko vadovu Juozu Tūbeliu gerokai pakeitė jų likimus. Kaip ir priverstinė emigracija. JAV krantus pasiekusius Smetonas vietos lietuviai pasitiko su gėlėmis. Kokie tuo metu buvo JAV lietuvių tarpusavio santykiai? Juk vienybės trūko?

– Prezidento atvykimas į JAV išeivijos ne tik nesutelkė, bet dar labiau ją suskaldė. Galima sakyti, įvyko aiškus skilimas tarp A. Smetonos šalininkų ir priešininkų.

To meto JAV lietuvių bendruomenė buvo labai įvairi. Tik tautininkai Niujorko uoste sutiko savo prezidentą su gėlėmis, surengė jam iškilmingą banketą, kuriame dalyvavo Kongreso nariai, Niujorko meras, Latvijos ir Estijos išeivijos atstovai. O lietuviai komunistai ir krikščionys demokratai kiek įmanydami puolė A. Smetoną, kaltino jį dėl Lietuvą užgriuvusios katastrofos ir, kaip minėta, stengėsi pasinaudoti proga suvesti sąskaitas dėl 1926 m. perversmo ir kitų dalykų.

Tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kai paaiškėjo, kad tėvynė lieka okupuota sovietų, išeivija ėmė jungtis į bendrą frontą dėl Lietuvos išlaisvinimo. Aišku, JAV lietuviai komunistai ir toliau gyrė Maskvą ir neigė pranešimus apie trėmimus į Sibirą, partizanines kovas.

– Savo knygoje „Duetas“ užsimenate apie tiesiog gniuždančias materialines A. Smetonos šeimos gyvenimo sąlygas JAV. Minite ir Lietuvos pasiuntinį JAV Povilą Žadeikį, atsisakiusį prezidentui teikti pagalbą. Kodėl A. Smetona dėl to nesiskundė Lietuvos diplomatijos vadovui Stasiui Lozoraičiui?

– Iš tiesų pasiuntinys P. Žadeikis viršijo savo įgaliojimus. Čia aš matau nesaugų, drebantį dėl savo ateities valstybės tarnautoją, kurio svarbiausias tikslas buvo išlaikyti postą ir pasiuntinybę, nes JAV valdžia dar svarstė, ar palikti ją veikti, ar atiduoti sovietams.

Namas Klivlande, kuriame kilus gaisrui žuvo A. Smetona. (Istorinės Prezidentūros Kaune nuotraukos)

Visa ši istorija atrodo apgailėtinai žinant, kad prezidentui neatsirado vietos didžiulėje, 30 kambarių turinčioje pasiuntinybėje. Tuo metu P. Žadeikis juto didžiulį spaudimą iš lietuvių organizacijų, kritikavusių A. Smetoną ir nenorėjusių jo matyti politinio lyderio vaidmenyje.

Istorikas profesorius Alfonsas Eidintas, kuris jau atkurtosios Nepriklausomybės metais dirbo ambasadoriumi JAV ir gyveno toje pačioje pasiuntinybėje Vašingtone, taip pat teigė nerandąs P. Žadeikio elgesio pateisinimų. Nes būtent A. Smetonos atvykimas į JAV, neoficialus jo susitikimas su prezidentu Franklinu Delano Rooseveltu ir leido pasiekti, kad ši valstybė niekada nepripažino sovietinės Lietuvos, padėjo čia išlaikyti veikiančias šalies diplomatines atstovybes. A. Smetonai atvykus buvo sutarta, kad JAV leis naudotis Lietuvos aukso atsargomis, iš kurių ilgus dešimtmečius ir buvo finansuojama valstybės diplomatų veikla egzilyje.

Prezidentas A. Smetona tyliai kentė šią situaciją, jam atrodė gėdinga skųstis dėl patiriamo pažeminimo. Tačiau S. Smetonienė savo laiškuose atvirai išreiškė nepasitenkinimą P. Žadeikio elgesiu, jo prisitaikėliškumu ir neveiksnumu.

Bet aš norėčiau akcentuoti, kad ne visi diplomatai JAV elgėsi kaip P. Žadeikis. Pavyzdžiui, Lietuvos konsulas Niujorke Jonas Budrys parodė daug geranoriškumo ir pakvietė Smetonas paviešėti savo privačiame ūkyje. Daug gero Smetonoms padarė Lietuvos diplomatas Brazilijoje, buvęs prezidento asmeninis sekretorius Kazimieras Graužinis. Tik jam pažadėjus paskolinti stambią sumą pinigų, Smetonos galėjo tęsti kelionę iš Brazilijos į JAV. K. Graužinis, pats nebūdamas tikras dėl savo ateities, ne tik parėmė Smetonas finansiškai, bet ir surengė iškilmingą prezidento priėmimą Brazilijoje, susitikimą su šalies prezidentu Getulio Vargasu bei tenykšte lietuvių bendruomene.

Kitas svarbus Smetonų rėmėjas buvo JAV verslininkas Juozas Bačiūnas, nesibaiminęs atvirai rodyti visišką paramą, keletui mėnesių prezidento šeimą apgyvendinęs su visu išlaikymu savo vasarvietėje „Tabor Farm“, o po prezidento žūties pakvietęs našlę tris mėnesius praleisti jam priklausančiame viešbutyje Floridoje. Visada mieliau kalbu apie šių žmonių kilnumą.

– 1944 m. sausio 9 d. Klivlande, name, kurio viršutiniame aukšte butuką nuomojo Smetonos, kilo gaisras, jo aplinkybės iki galo lig šiol nėra ištirtos. Ne viename interviu esate patvirtinusi, kad šio gaisro priežastyse ryškus sovietų agentų pėdsakas. Galbūt esate aptikusi naujesnių faktų ar aplinkybių?

– Nieko prie to, kas išdėstyta knygoje „Duetas: Antanas ir Sofija Smetonos“, negalėčiau pridurti. Tebemanau, kad būtina ryžtis atlikti nuodugnesnį tyrimą JAV archyvuose ir ieškoti FTB bylų apie šį gaisrą. Taip pat reikėtų peržiūrėti apskritai viską, ką FTB yra užfiksavęs sekdamas Klivlando lietuvius tautininkus – juk buvo stebimas ne tik A. Smetona, bet ir jo aplinka.

Prezidento atvykimo į JAV garbei Niujorko viešbutyje „Pier’re“ 1941-ųjų kovą surengtos vaišės. (Istorinės Prezidentūros Kaune nuotraukos)

Kita dalis svarbių šiai bylai dokumentų yra Rusijos archyvuose, bet iki jų prieiti šiandien nerealu. Oficiali gaisro tyrimo išvada – neatsargus elgesys su šildymo sistema ir dėl to kilusi liepsna. Analizuojant jo detales matyti ilga tiesiog fatališkų sutapimų grandinė – tiekos atsitiktinumų buvimas vienoje vietoje tiesiog neįmanomas. Todėl negaliu šio gaisro vertinti kaip eilinio gaisro, kilusio eilinių emigrantų bute. Ypač po 1942 m., kai JAV įstojo į Antrąjį pasaulinį karą.

JAV ir SSRS tapus sąjungininkėmis, sovietų veikla užatlantėje itin suaktyvėjo, čia atvyko šimtai enkavėdistų ir komunistų tariamam darbui SSRS atstovybėse. 1943-ųjų pabaigoje jau buvo aišku, jog Vokietija karą pralaimės, todėl Stalinui reikėjo užsitikrinti, kad dingtų visas kortas galintis sumaišyti vis dar laisvajame pasaulyje tebegyvenantis Lietuvos prezidentas.

Smetonų žentas Aloyzas Valušis, Marija Tūbelytė, J. Bačiūnas, A. Smetona, S. Smetonienė ir J. Tūbelienė „Tabor Farm“.

Sovietinių agentų dalyvavimo šioje byloje dokumentais negalime patvirtinti, tačiau turint galvoje, kaip Stalinas susidorojo su Lotynų Amerikoje gyvenusiu politiniu konkurentu Levu Trockiu, kaip mįslingai žuvo Lenkijos vyriausybės tremtyje vadovas Vladislovas Sikorskis, kaip sovietai susidoroja su politiniais oponentais šiandien, pašalinti A. Smetoną, gyvenusį kukliame namelyje darbininkiškame rajone, neturėjusį apsaugos, bet įgijusį daug politinių priešų, nebuvo sudėtinga.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų