Pavydas mus visus suvalgys

Pavydas mus visus suvalgys

Užrašas ant vienos sienos Vilniaus senamiestyje skelbia: „Pavydas jus visus suvalgys.“ „Prieš tai išgaudęs po vieną“, – būtų galima pridurti. Išties, apakinti pavydo dažnai palaikome tokius sprendimus, kurie ilgainiui apkarsta mums patiems.

Puikus pavyzdys – prieš keletą metų atliktoje „Spinter“ apklausoje gyventojų teirautasi, ką jie mano apie automobilių mokestį visiems juos turintiems gyventojams. Kaip ir buvo galima tikėtis, didžioji dauguma apklaustųjų automobilių mokesčio idėją vertino skeptiškai – beveik 74 proc. manė, kad jis nereikalingas. Logiška – juk didžioji dalis galvojo apie save. Tačiau tie, kurie mokesčiui pritartų, norėtų, kad jį mokėtų kiti, pavyzdžiui, brangių ir galingų automobilių savininkai. Įdomi detalė, kad pasirinkusieji variantą „kita“ dažniausiai žymėjo, kad šį mokestį „turi mokėti turtingi žmonės“. Štai taip. Tiesiog turtingi – matyt, nė nepriklausomai nuo to, ar išvis turi kokį nors automobilį ir darbovietę pasiekia pėstute.

Praėjus keletui metų nuo šios apklausos, idėjai apmokestinti automobilius vis aktyviau bandoma įpūsti gyvybės. Kokių pasiūlymų matome? Apmokestinti taršius automobilius, drausti senų automobilių įvežimą į Lietuvą (nustatant itin didelį jų registracijos mokestį), apriboti dyzelinių transporto priemonių eismą miestų centruose. Akivaizdu, jog didžioji dalis šių pasiūlymų, jei būtų įgyvendinti, labiausiai užgultų sunkiausiai besiverčiančios visuomenės dalies pečius – tų, kuriems naujas ekologiškas automobilis yra tolima svajonė. O juk idėją apmokestinti tuos, kurie vairuoja senus ir neekologiškus automobilius, palaikė mažiau nei dešimtadalis gyventojų.

Automobilių mokestis – ne vienintelis, kurį bandoma prastumti lošiant pavydo korta. Ne kas kitas, o pavydas, paskatino vadinamojo prabangaus nekilnojamojo turto mokesčio atsiradimą. Jį įvedant 2012 m. nustatyta kartelė, kurią viršijantis turtas laikomas prabangiu. Milijonas litų. Ar negalėjo ši kartelė būti, pavyzdžiui, 900 tūkst.? Ar 987 tūkst. litų? Žinoma, galėjo, tačiau tūkstančiai jokiose politinėse diskusijose taip nerėš ausies, kaip milijonas. „Tikrai ne paprastus žmones apmokestinam, o tik milijonierius“, – taip oponentui lengvai atšautų bet kuris politikas ir jaustųsi teisus. Išties, visuomenė jei ir nereiškė palaikymo šiai idėjai, aktyvaus pasipriešinimo taip pat nebuvo.

Bet realybėje milijonas pasirodė esantis labai didelis skaičius. O naujo mokesčio mokėtojus, matyt, buvo galima ant pirštų suskaičiuoti, nes biudžeto vykdymo suvestinėse pirmus porą metų surinktos pajamos nė trečdalio metų plano nepasiekdavo.

Tapo akivaizdu, kad nors milijonas ir skamba gerai, milijonų į biudžetą su juo nesurinksi. Būdas sulaukti daugiau pinigų – išplėsti mokėtojų ratą, t. y. nuleisti vertės kartelę. Ir pasitaikė puiki proga. Kol valdžia grasino ir viena ranka grūmojo verslui, kad šis pasinaudodamas euro įvedimu nedidintų prekių ir paslaugų kainų, pati milijoną litų gudriai konvertavo į 220 tūkst. eurų. Štai ir padidėjo mokėtojų būrys, o turto kainai augant jis kasmet dar pagausės. Apskritai kartelės nuleisti niekas nedraudžia – jau būta siūlymų ją sumažinti iki 150 tūkst. eurų. Yra minčių ir kartelės, nuo kurios taikomi nekilnojamojo turto mokesčiai, atsisakyti, t. y. apmokestinti visų gyventojų nekilnojamąjį turtą. Žiūrėk, ką tik reikalavęs mokesčio turtuoliams, jau ir pats tapai „prabangaus“ turto savininku.

„Apmokestinti turinčius daugiau nei vieną būstą!“ – jau girdisi choras. Kur čia nepritarsi. Kam žmogui antras butas? „Galva viena, burna viena, o butai du!“ – pritariamai linkčioji, kol pats nepaveldi senelių sodybos ar vaikui negavus būsto paskolos nuperki jį savo vardu. Sveikas atvykęs į milijonierių klubą, ir nesvarbu, kad gal tavo pečius jau slegia kelios būsto paskolos.
Pasikinkę pavydą į Lietuvą atjojo ir progresiniai pajamų mokesčiai. Kartelė, nuo kurios taikomas didesnis tarifas, – dešimt vidutinių darbo užmokesčių. „Ohoho. Tiek išvis kas nors uždirba? Tikrai nenubiednės didesnius mokesčius susimokėję“, – sako palaikantieji. O po poros metų aukštesnis tarifas bus taikomas uždirbantiems daugiau nei penkis vidutinius atlyginimus.

Negana to, Seime iš visų pusių skrieja statymai, kas pasiūlys aukštesnį mokesčio tarifą gaunantiems didesnes pajamas: 32, 52, o gal ir 102 proc.? Nors atrodo, kad tokios idėjos gali papuošti nebent populiariausios feisbuko „politinės jėgos“ – Valstybinio tautos fronto – rinkimų programą, kuri atsidurtų šalia siūlymų „minimalią algą prilyginti vidutinei“, jų girdime ir iš rimtų politikų, gerai perpratusių, kokia galinga jėga yra pavydas, lūpų.

Sako, pavydas labiausiai kenkia pačiam pavyduoliui. Taip sakydami turi mintyje neigiamą poveikį, sukeliamą graužiančių negatyvių minčių, įkalinimo ir bejėgiškumo jausmus. Bet jei apakinti pavydo leidžiame valdžiai veikti, rezultatas gali atsisukti prieš mus pačius. Kaip apdairiai įspėjo Nobelio ekonomikos premijos laureatas ekonomistas Miltonas Friedmanas, Kongresas gali mokesčius didinti tik todėl, kad sugeba įtikinti didelę dalį visuomenės, kad juos mokės kas nors kitas.

Ieva Valeškaitė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų
ここで読みます

profshina.kiev.ua/michelin

adulttorrent.org/search/Set