(Asmeninio archyvo nuotr.)

S. Mbete: „Socialinė nelygybė – stipri korta, kuria žaidžia populistai“

S. Mbete: „Socialinė nelygybė – stipri korta, kuria žaidžia populistai“

Nacionalizmas ir populizmas Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) auga ir stiprėja, įsitikinusi Pretorijos universiteto dėstytoja dr. Sithembile Mbete. IQ apžvalgininkei Kotrynai Tamkutei ji sakė, kad šiuo metu PAR gyventojai nekvestionuoja demokratijos ir konstitucijos per se, tačiau ateityje su tuo susijusių klausimų neabejotinai kils.

– Kiek pagrįstos kalbos, kad PAR – viename demokratijos Afrikos žemyne bastionų – galima stebėti sąmoningą atsitraukimą nuo demokratijos?

– Demokratija krizę patiria visame pasaulyje. Viena priežasčių – žmonių lūkesčiai neatitinka realybės, demokratinė santvarka nepagerina jų gyvenimo kokybės. Visuomenė nepatenkinta ne tik demokratija, bet ir tradicinėmis politinėmis partijomis, jas valdančiu elitu, į politinę sistemą patenka vis naujų žaidėjų, nes žmonės nebenori taikstytis su status quo padėtimi. Tai neretai veda prie demokratinių institutų pamynimo.

Ankstyvosios to versijos PAR žyme galima laikyti 2006-aisiais prasidėjusį prezidento Jacobo Zumos kelią į valdžią ir 2009 m. rinkimus, kai jis tapo ketvirtuoju šalies prezidentu. Itin didelę įtaką jis įgijo todėl, kad sugebėjo save pristatyti kaip politikos autsaiderį, kuriam įtakingi politikai tariamai bandė trukdyti patekti į valdžią.

Svarbią vietą jo diskurse užėmė ir kalbėjimas apie nelygybę. Tvirtindamas, kad vargingai gyvenantys žmonės, juodaodžiai, stovi ekonomikos paribiuose, jis žadėjo sukurti ekonomikos politiką, kuri visiems atvertų galimybes. Tokia retorika jis teisino korupcinius veiksmus – šie esą buvo reikalingi tam, kad į ekonomiką būtų galima įtraukti daugiau veikėjų. Tačiau iš J. Zumos priimtų sprendimų daugiausia pelnėsi tie, kurie buvo su juo susiję, o labiausiai nukentėjo tie, kuriems nesisekė išlipti iš skurdo.

Nors šalyje vešėjo korupcija ir buvo naikinamos demokratinės institucijos, teisinė sistema išliko nepriklausoma. J. Zuma ne kartą stengėsi susilpninti Konstitucinį teismą, taip pat Aukščiausiąjį teismą, tačiau visuomenės palaikymo nesulaukė. Žmonės tiki, kad nepriklausomi teismai ir teisėjai, konstitucija yra itin svarbios sudedamosios demokratinės santvarkos dalys.

– Kokios nuotaikos buvo jaučiamos šių metų gegužę vykusiuose rinkimuose? Kokį vaidmenį atliko populizmas ir kokius skaudulius jis atvėrė?

– Didžiąją dalį populistinės retorikos mūsų šalyje atspindi nacionalistinės nuotaikos, sparčiai įsitvirtinančios tradicinėse partijose. Pastaruoju metu jų retorika persunkta ksenofobijos ir antiimigracinių nuostatų, kurios, mano nuomone, menkai skiriasi nuo girdimų Europoje. Mes stebime panašias migracijos tendencijas. PAR yra antras pagal dydį ūkis žemyne, pasižymintis išplėtota infrastruktūra ir paslaugų sektoriumi, taip pat itin aukštu gyvenimo lygiu. Tad nenuostabu, kad į PAR nuolat bando patekti ir ekonominių migrantų, ir pabėgėlių iš neramumų kamuojamų teritorijų, tokių kaip Kongo Demokratinė Respublika, Sudanas ar Somalis. Nuolat į šalį plūstantys prieglobsčio prašytojai kelia socialinę įtampą. Dalis PAR gyventojų kaltina imigrantus, kad šie atima jų darbo vietas, savinasi švietimo ar sveikatos paslaugas, užpildo ligonines. Tuo šių metų vykusiuose nacionaliniuose rinkimuose pasinaudojo abi didžiosios politinės partijos – Afrikos nacionalinis kongresas (ANC) ir Demokratinis aljansas (DA). Abiejų rinkimų kampanijoje buvo daug kalbama apie sienų kontrolę, migracijos stabdymą ir panašiai. DA buvo itin radikalus – ragino uždaryti sienas, didžiausio PAR miesto Johanesburgo meras, DA atstovas, teigė, kad klinikoms ir mokykloms draudžiama priimti užsieniečius.

Šių metų rinkimuose daugiausia piliečių balsų sulaukė juodaodžių nacionalistų „Ekonominės laisvės kovotojų“ (EFF) partija, baltųjų nacionalistų „Laisvės frontas plius“ ir zulų nacionalistų Inkatha laisvės partija. Tai rodo augančią nacionalistinę retoriką, kelia panašius klausimus, į kuriuos bando atsakyti visas pasaulis.

– Daug diskusijų šalyje ir už jos ribų sukėlė į trečią vietą įsiveržusi nauja EFF partija, deklaruojanti antikapitalistines, marksistines, panafrikines idėjas. Kokius klausimus į politinę darbotvarkę įtraukė EFF?

– EFF yra itin įdomus organizmas. Partija laikoma juodaodžių vyrų populistine jėga, kuri daugiausia dėmesio skiria kovai su korumpuotais sistemos lyderiais. Ideologiniu atžvilgiu ji yra idėjų mišinys. Pasrtija neperėmė antiimigracinės retorikos, nes save mato kaip juodaodžių nacionalistų politinę jėgą. Ji teigia, kad reikia priimti visus imigrantus iš Afrikos, nes Afrika priklauso Afrikai. Todėl negalima uždaryti sienų, reikia žmones priimti, leisti jiems dirbti, pagerinti jų gyvenimo sąlygas.

Ši politinė jėga kelia klausimus apie žemę, jos reformą ir paskirstymą. Žinia, istoriškai PAR nuo XX a. pradžios maždaug 80 proc. žemės valdė baltaodžiai, tai yra vos 8 proc. gyventojų, 12 proc. jos priklausė likusiai daliai. Net po 1994-ųjų padėtis nepasikeitė – įgyvendinta nuosavybės teisių grąžinimo programa buvo itin ribota ir paremta principu „parduoti nusiteikęs pardavėjas, pirkti nusiteikęs pirkėjas“. Žemės kaina itin išaugo – ją kėlė ne tik pardavėjas, bet ir valstybė, apkrovusi mokesčiais, taip pat suvešėjo korupcija, o žemės poreikis nemenko – jos reikėjo ne tik žemdirbystei, bet ir miestų plėtrai. Tad tokie centrai kaip Keiptaunas ar Johanesburgas, manau, šiuo metu susiduria su panašiomis problemomis kaip Londonas ar Niujorkas: aukštos kainos iš rinkos išstumia vietos gyventojus, o labiausiai nukenčia jauni žmonės.

Apie tai garsiai kalbėjusi EFF partija diskutuoti apie žemės reformą privertė ir kitas politines jėgas. Procesas jau persikėlė į parlamentą: EFF siūlo keisti konstituciją ir atimti žemę be kompensacijos, jos pozicija remiasi siūlymu, kad žemė turėtų būti nacionalizuota ir priklausyti valstybei, o ši leistų ja naudotis pagal poreikį. ANC tuo netiki ir tvirtina, kad kiekvienas turėtų turėti galimybę įsigyti žemės ir ją valdyti, o žemės reforma turėtų išplėsti nuosavybės teises. Didžioji dalis visuomenės labiau pritartų pastarajai pozicijai – šalies gyventojai svajoja turėti savos žemės ir nesvarsto galimybės jos nuomotis ar kitais būdais ja tik naudotis.

– Kokią EFF ateitį matytumėte?

– Itin svarus EFF indėlis šių dienų politikoje – gebėjimas pritraukti jaunimo. Tai partija pasiekė savo pavyzdžiu – EFF vadovai yra jauni žmonės, atėję iš jaunimo organizacijos. Kita vertus, būdai, kuriais EFF reiškia savo idėjas, itin primena pasirodymus. Tai skatina jaunimą domėtis politika. Partija itin dėmesingai kalba jauniems žmonėms, ypač bedarbiams vyrams, skaudžiomis temomis.

Sunku pasakyti, kuriuo keliu nueis ši politinė jėga. Tiesa, jos lyderis, 38-erių Julius Malema, neslepia siekiantis absoliučios valdžios. Visgi, didžiausias iššūkis šiai partijai – pritraukti moterų rinkėjų. Jas atstumia vidinė karinė hierarchija, pabrėžiamas brutalumas. EFF neaugs tol, kol moterys – didžiausia rinkėjų dalis – už ją nebalsuos.

– Moterų lyderystė ir politinė reprezentacija Vakarų valstybėse vis dar vertinama kaip iššūkis, kurio atliepti nepavyksta. Kaip situaciją apibūdintumėte PAR?

– PAR moterų atstovavimas politikoje yra antras pagal dydį žemyne: parlamente šiuo metu 42,7 proc. narių sudaro moterys, jam vadovauja moteris. Apskritai jos itin aktyviai dalyvauja formalioje politikoje: 55 proc. registruotų rinkėjų PAR yra moterys, jų rinkimų aktyvumas taip pat siekia 55 proc. Tačiau net ir būdamos įtrauktos į politinių partijų gretas jos itin retai ten gauna vadovaujančias pareigas, siekia aukštesnių postų valstybėje.

Tam yra labai paprasta priežastis – PAR itin didelė problema yra smurtas lyties pagrindu. Tai reiškia, kad mes negalime turėti moterų vadovių versle, lyderių politikoje ar universitetuose, kol jos nesijaučia saugios gatvėse ar savo namuose.

– Kokie, jūsų manymu, yra svarbiausi šiais metais prezidentu patvirtinto Cyrilo Ramaphosos, kuris šalies vadovu tapo po to, kai iš posto buvo priverstas pasitraukti J. Zuma, uždaviniai?

– Jis viską turės pradėti iš naujo. Sukurti institucijas, mano nuomone, atima daug laiko, tačiau jas galima sugriauti per akimirką. J. Zuma demonstravo galią, griovė institucijas, ten dirbančius žmones skandino abejingumo liūne. Jiems pasitraukus, neliko kam įgyvendinti valdžios įstaigų funkcijų. C. Ramaphosa siekia atkurti institucijas, kad jos leistų augti šalies ekonomikai. Tai ilgai užtruks, bet jei pasiseks, jo kadencija bus laikoma sėkminga.

 

S. Mbete

2006–2009 m. dėstė Keiptauno universitete.

2010–2011 m. dirbo politikos tyrėja Demokratijos Afrikoje institute.

2014 m. buvo vizituojanti dėstytoja Vaterlo universitete, Kanadoje.

2018 m. Pretorijos universitete apgynė daktaro disertaciją. Šiuo metu dėsto to paties universiteto Politikos mokslų departamente tarptautinius santykius ir Afrikos politiką.

Ji nuolat komentuoja apie PAR politinę padėtį žiniasklaidos priemonėse BBC, NPR, „The Mail“, „The Guardian“, „The Financial Times“, „The New York Times“.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų